Gyvenimas Skaudus. P.E & Z.M

13. (53)

- you're very brave -
CHERRY BLOSSOM

Zayn ir vėl rūkė prie lango, o aš jį stebėjau. Zayn nesakė nieko apie mūsų barnį, dėl ko kiek apsidžiaugiau, bet žinau, jog anksčiau ar vėliau jis paklaus apie tai.

- Myliu tave, - sumurmu.
Nežinau, kodėl tai pasakiau, tačiau nesusitvardžiau.

- Myliu tave, - Zayn atsisuka ir šypteli pusę lūpų.

- Ar nori pasikalbėti apie..

- Ne, Perrie. Palikim tai kitam kartui. Žinai, kas būna, kai aš susierzinu.

Linkteliu ir juodaplaukis atsigula atgal į lovą, pabučiuodamas man į lūpas.

- Ar nori pusryčių?

- Ne. Pamiegokim, dar anksti.

- Gerai, - burbteliu ir įsitaisau jo glėbyje.

Zayn jau greičiausiai miega, o aš niekaip nesumerkiu akių. Visas šis chaosas tiesiog nepalieka mano minčių. Noriu pasakyti jam, kaip viskas iš tiesų yra. Noriu pripažinti, kad mes vaikų beveik negalime turėti.
Tačiau negaliu. Bijau prarasti jį, jis - mano gyvenimas. Nežinau, ką daryčiau be jo. Gal ir kartoju tai per dažnai, tačiau tai tik dar labiau patvirtina žodžius. Myliu jį.. be galo...

•••

- Šūdas! - sumurmu.

- Kas nutiko?

- Nusideginau suknistą piršą.

Juodaplaukis prieina ir suima mano ranką. Mano pilve suplazda milijonai drugelių nuo jo švelnių prisilietimų.

- Aš noriu tau kai ką pasakyti, - sumurmu.
Nagi, Perrie. Padaryk tai. Nebijok. Viskas bus gerai. Tu drąsi.

- Mažute, jeigu tai apie tą barnį..

- Ne. Na, iš dalies taip, tačiau tai kur kas rimčiau. Gali kai ką pažadėti?

- Žinoma.

- Prižadėk man, kad nesvarbu kas nutiktų, nesvarbu koks likimas mus ištiktų, tu manęs niekada nepaliksi bėdoje. Apskritai, nepaliksi manęs po šito, ką pasakysiu. Pažadėk, kad suprasi mane, neišniekinsi manęs ir vistiek mylėsi mane.

- Aš... Žinoma, aš pažadu.

- Gerai. Pradėsiu nuo to, kad vakar verkiau ne bereikalo. Ar pameni, kai pradėjai kalbėti apie vaikus? - pasižiūriu vaikinui į akis. Jis linkteli. - Na, ir tada pats pameni, kaip aš pradėjau graudintis.. tai nebuvo bereikalo, supranti... Senai norėjau tau apie tai pasakyti, tačiau vis neišdrįsau. Pameni kai man užėjo panikos priepuolis, ir tu mane išgelbėjai? Tada nuvėžei mane į ligoninę. Ir prieš tą priepuolį turėjau tau kai ką papasakoti...

- Taip. Lyg ir viską pamenu. Daktarė minėjo, kad dažnai ten apsilankydavai, - susiraukia Zayn.

- Taigi.. tas dalykas... apie jį man yra labai sunku kalbėti.. Aš atsiprašau, - pradedu graudintis. Zayn mane apkabina ir raminamai paglosto nugarą.

- Viskas gerai?

- Taip.

- Nusiramink, atnešiu tau vandens.

- Ne, Zayn. Man viskas gerai. Kuo greičiau sužinosi, tuo geriau bus...

- Gerai. Tiesiog jeigu bus blogai, pasakyk, gerai?

Linkteliu ir užsimerkiu. Įkvėpt, iškvėpt..

- Zayn.. yra didelė galimybė, kad mes.. negalėsime turėti vaikų.