Gyvenimas Skaudus. P.E & Z.M

18. (58)

Zayn stovi sutrikęs. Jo veide nemačiau nei džiaugsmo, nei baimės, nei liūdesio. Nežinau, ką turėčiau matyti, bet jo veide tiesiog nebuvo jokių emocijų. Išsigandau. Dabar nuoširdžiai manau, jog ką tik sugadinau kažką.

- Ar.. ruošiesi kažką pasakyti? - sukryžiuoju rankas.
Jis verčia mane jaustis nejaukiai. Nežinau kodėl. Tarp mūsų įsisvyruoja nemaloni tyla. Jis nieko neatsako. Tačiau netrukus prabyla:

- Tu pastojai?

- Taip..

Jis ir toliau tyli. Atsidūstu ir pliumpteliu ant sofos. Taip ir maniau, kad jis nenori vaikų. Šūdas.

- Ar tu tikra? Kiek testų pasidarei?

- Tris testus, Zayn. Ar kažkas blogai? Tu nori, kad pasidaryčiau abortą? - numykiu, vos laikydama ašaras.
Nė nenumanau, kodėl graudinausi. Pati suprantu, kad mes per jauni turėti vaikų, nesame patyrę ir panašiai. Bet tai vistiek vertė mane graudintis. Kad ir kaip bebūtų, aš pastoti turėjau tik menką galimybę, ir dabar, kai pastojau, jis jau nebenori vaikų?

- Aš nenoriu, kad tu pasidarytum abortą, - burbteli Zayn.

- Tai kodėl tu sušiktai tyli?! Pasakyk ką nors, po velniais!

Nevaldžiau emocijų. Nekenčiu, kai žmonės man nepasako kas yra, arba kalba užuolankomis.
Zayn netrukus stipriai apsikabina mane. Nesupratau šitokio jo gesto. Prieš minutę jis tyli, neturėdamas ką pasakyti, o kitą jis jau glėbeščiuojasi. Tai erzino.

- Aš myliu tave, - sušnabžda vaikinas ir pabučiuoja mane. - Prisiekiu, saugosiu šį vaiką kaip tik įmanoma.

Šypteliu.

- Myliu tave.

Mes atsisėdame ant sofos, jis vis dar laiko mane apkabintą. Pradedu prakaituoti, nuo jo tvyro milžiniškas karštis. Bandau išsilaisvinti iš jo glėbio, tačiau panašu, kad jis manęs tikrai nesiruošia paleisti.

- Ryt tave būtinai nuvešim pas gydytojus.

- Kodėl rytoj? Kodėl negalime ten nuvažiuoti kitą dieną? Ligoninės knisa.

- Žinau, bet jeigu norime sveiko kūdikio, teks lankytis dažnai, - prunkšteli Zayn.

- Skambi kaip suknistas daktaras, - nusišypsau ir įsitaisau patogiau.

- Domėjausi tokiais dalykais kažkada.

- Kam?

- Nežinau, giliai širdyje žinojau, jog to prireiks. Matai, manęs širdis neapgauna, - mirkteli juodaplaukis, priversdamas mane pavartyti akis.

- Žinai, nepranešiau dar niekam. Turėtume pranešti tavo tėvams, mano mamai, Jade, Frederikui..

- Dar ne. Tegul tai lieka paslaptyje bent jau dabar.

- Zayn, mes negalim tiesiog nuslėpti to nuo artimųjų, - piktai sumurmu, žiūrėdama į jį.

- Mes tai tiesiog praleisime pro akis. Nekenčiu, kai žmones rūpinasi tavo reikalais, mums to nereikia, ar ne?

Linkteliu lėtai. Tai kvaila. Jie tik rūpinasi.

- Gerai, bet negalime to nuslėpti visam laikui.

- Žinoma, mes tik nesakysime to šiuo momentu.

- Gerai gerai, - pavartau akis. - Tu kartais taip užknisi.

Zayn nusijuokė. Šypteliu. Buvau laiminga. Nežinau, dėl ko labiau. Ar dėl to, jog laukiuosi, ar dėl to, jog vyras šalia manęs tam neprieštarauja? Tai skamba lygiai taip pat, bet taip nėra.
Dieve, tu išklausei mane. Ačiū tau.

O taip aš tiesiog negaliu, ką aš čia darau.. nesmerkit manęs už tokius nusivažiavimus.