Priklausau tik tau (Baigta)

1 dalis

Kai baigi mokyklą jauti palengvėjimą, kad jau viskas, dvyliką metų iškentėjai ir nebereikės daugiau eiti į tą patį pastatą ir su tais pačiais žmonėmis. Visada troškau kažko naujo, bet bijojau palikti artimuosius, su kuriais tikrai turėjau artimus ryšius. Mano šeima buvo paprasta ir visi miestelio gyventojai žinojo, kad pas Andersonus visada atrasi pagalbos ir paramos. Mano tėvai abu buvo gydytojai, todėl suprantama, kad pasirinkau studijas su medicina. Niekada nelaikiau savęs moksliuke, nes turėjau įdėti nemažai pastangų, kad pasiekčiau tai, ką dabar turiu. Bet tikiu, kad viskas susitvarkys ir aš pasieksiu tai, ko trokštu.

-Mama, baik jau, nenoriu, kad dėl manęs daugiau verktum. Aš juk neišvažiuoju į kitą šalį, lieku mūsų mylimoje Luizianoje,- švelniai tariau ir apglėbiau savo mamyte, kuri nesustodama verkė. Pajaučiau, kai mažos rankytės apsivynioja man šlaunį bei tvirtos rankos apglėbė mus visas tris. -Aš jus visus tris labai myliu,- atsitraukusi pasakiau ir pasižiūrėjau į savo tėtį, mamą ir sesę.

-Mes ir tave labai mylime ir lauksime tavęs sugrįžtant,- švelniai ir užtikrintai tarė tėtis. Aš jam šyptelėjau ir pritūpiau prie savo mažos sesutės, kuri stipriai laikė mano ranką, tarsi bijotų, kad išvažiuosiu ir daugiau nebegrįšiu.

-Mege, dabar tikrai galėsi karaliauti mūsų kambaryje ir daugiau nereikės su niekuo peštis,- tariau ir nubraukiau šviesias garbanas nuo mielo veidelio.

-Aš nenoriu, kad tu išvažiuotum. Man esi labai reikalinga, kas dabar mane nuves į mokyklą ar šokių būrelį?- pasipiktinusi paklausė.

-Princese, tu jau didelė ir gali eiti be manęs,- pasakiau ir apglėbiau sesę, kuri mane stipriai apsikabino. -Myliu tave, jei tik kas nors atsitiks tik paskambink ir grįšiu,- tariau ir atsistojau, dar kartą pasižiūrėjau į savo šeimą ir žengiau link autobuso, kuris mus nuo šios dienos atskirs ilgam laikotarpiui. Stengiausi eiti užtikrintai ir valdytis, kad neapsiverkčiau, nes turėjau jiems atrodyti stipri ir laiminga.

-Mija,- suriko sesė ir aš atsisukau, kai buvau beveik prie autobuso durų. Mažoji lėkė, kaip išprotėjusi, spėjau numesti tašę ir apglėbti ją rankomis. -Myliu tave labai, labai... Prašau nepamiršk manęs,- užkimusiu balsu pratarė ir pasižiūrėjo į mane.

-Niekada negalėčiau tavęs pamiršti. Pažadu, kad aš sugrįšiu pas tave ir tėvus,- švelniai tariau ir nuvaliau nuo įraudusių skruostų byrančias ašaras. -Būk gera mergaitė ir klausyk tėvų, gerai?

-Pažadu būsiu gera mergaitė,- ryžtingai pasakė ir išsitiesė. Tai man sukėlė šypseną, nors Megė dar tik aštuonerių, bet yra ryžtinga ir užsispyrusi.

-Aš tikiu tavimi, o dabar bėk pas tėvus,- švelniai pastūmiau sesę link tėvų pusės. Ji supratingai linktelėjo ir grįžo pas tėvus, kurie susijaudinę stebėjo mūsų išsiskyrimą. -Myliu jus,- dar spėjau šūktelėti prieš užsiveriant durims. Jie man pamojavo ir aš jiems.

Daugelis mėgsta sakyti, kad dabar prasidės naujas etapas ir aš su tuo visiškai sutinku, tačiau jei būčiau žinojusi, kur atsidursiu po kelių mėnesių, gyvenime nebūčiau išvykusi ir palikusi savo miestelio, kuriame jaučiausi saugi ir mylima.

Sveikučiai!! Ir vėl sugrįžau su savo istorijomis. Tikiuosi, kad ir ši jums patiks, kaip ir mano kitos. Visus kviečiu drąsiai vertinti ir kritikuoti. Ir linkiu pasinerti į dar vieną istoriją, kurioje tikrai netrūks dramų, skausmo ir meilės.

Su meile, Luka.