Priklausau tik tau (Baigta)

20 dalis

Visą dieną prabuvau virtuvėje, gaminau maistą, šiek tiek paplepėjome su Aurora ir kitomis merginomis. Šiandien ketvirtadienis, todėl dar galime atsipūsti prieš savaitgalį, kai prasidės tikras košmaras. Bus ir vėl naujų merginų, kurios pakliuvo savo noru arba ne, bet visoms teks ištverti skaudžias pasekmes.

Simonas bandė su manimi pasikalbėti, tačiau man jau nereikėjo stengtis gauti jo dėmesį, kad turėčiau apsaugą. Tada jis suprato, kad man padaryta per didelė žala, kad būčiau jam kažkiek įdomi, todėl jis mane paliko. O man tik geriau, kad jis daugiau nelįs prie manęs. Vakare grįžau į kambarį,kur nusiprausiau ir nuėjau miegoti, kai mane pažadino. Pašokau net nuo lovos, kai pamačiau Danielių. Kiek jis gali vaikščioti į mano kambarį, ar dar neužteko ką padarė prieš kelias dienas?

-Ką tu čia darai?- piktai paklausiau, o jis man drabužius įgrūdo  į rankas.

-Eik persirengti,- pasakė ir nuėjo uždengti užuolaidas, kurias buvau pamiršusi. -Dabar,- suriko, kai atsisukęs pamatė, kad ir toliau sėdžiu lovoje. Lėtai atsikėliau ir nuėjau į vonią persirengti, drabužiai nieko neišsiskyrė iš kasdieninių, nes buvo tamsiai mėlyna maikė, juodos kelnės ir  striukė. Grįžusi į kambarį sutrikusi pasižiūrėjau į vaikiną.

-Ką visai tai reiškia?- paklausiau ir sulaukiau nekantraus žvilgsnio.

-Neturiu dabar laiko tau aiškinti,- sumurmėjo ir pagriebęs už rankos išsitempė iš kambario.

-Danieliau, - tyliai kreipiausi, bet sulaukiau pikto žvilgsnio.

-Užtilk ir daugiau manęs nieko neklausinėk,- sumurmėjo ir toliau tempė. Todėl užsičiaupiau ir leidausi vedama, blogiau jau būti ir negali. Vakaras buvo šaltokas, todėl dar tvirčiau įsisupau į striukę. Mes priėjome jo motociklą, Danielius pasikuitė ir padavė man šalmą, o aš sutrikusi žiūrėjau į šalmą ir bandžiau suvokti, ką visai tai reiškia. Todėl pačiam vaikinui teko man uždėti šalmą ir privertė atsisėsti ant motociklo ir mes išvažiavome iš dvaro. Mintyse kilo vienas po kito klausimai: Ką visa tai reiškia? Kur jis mane dabar veža? Ar jis nori mane nužudyti?..

Nusiveš į kokį mišką ir pakas po žeme. Nors bijojau jo, bet laikiausi tvirtai apsivijusi jo liemenį ir prisiglaudusi prie nugaros. Vaikinas kažkur skubėjo ir lėkė, kaip išprotėjęs, tarsi nekantraudamas greičiau viską užbaigti. O tada sustojome.

Pakėlusi galvą pamačiau netoli esantį miestelį, iš kurio buvau pagrobta ir šaligatvyje paliktą mašiną. Danielius nulipo nuo motociklo, todėl ir man reikėjo.

-Danieliau, ką visa tai reiškia?- sutrikusi paklausiau vaikino, kuris nuėjo iki mašinos patikrinti ar viskas veikia, o tada sugrįžo prie manęs ir padavė raktelius.

-Dabar atidžiai paklausai manęs, nes daugiau nekartosiu. Visa tai, ką čia patyrei, turi likti paslaptyje, niekas negali sužinoti, kur yra šis dvaras ir kas jame vykstama. Aš turiu visur savų pažįstamų ir jei išgirsiu, kad kreipeisi į policiją ir viską išdavei, atsiimsi,- piktai pasakė ir prisiartino arčiau manęs, o aš bandžiau suvokti jo žodžius.

-Tu mane paleidi?- neužtikrinta paklausiau, o vaikinas tik linktelėjo ir aš vos neapsiverkiau iš džiaugsmo ir stipriai apsikabinau jį. Tik supratusi, ką padariau atsitraukiau. -Atsiprašau,- atsakiau ir pasižiūrėjau į vaikiną, kuris buvo irgi sutrikęs, todėl tik linktelėjo.

-Turi man pažadėti, kad niekas nesužinos apie šią vietą,- suėmęs už mano pečių pasakė ir aš pasižiūrėjau į jo akis.

-Pažadu,- užtikrinta tariau. -Ačiū,- pridūriau ir vaikinas šyptelėjo.

-Tikiuosi, daugiau su tavimi neteks susitikti, nes esi tikra rakštis subinėje,- atsakė ir per liemenį apglėbė, o aš rankomis įsirėmiau jam į krūtinę.

-Daugiau manęs nematysi, galiu tau tai pažadėti, nes tave ne ką mažiau noriu matyti,- atsakiau ir stebėjau, kai vaikinas šypteli ir po trupūtį lenkėsi stebėdamas mano reakciją, o aš nesipriešinau ir leidau Danieliui mane pabučiuoti. Bučinys iš pradžių buvo lėtas, kai vaikinas suprato, kad nesipriešinsiu dar tvirčiau prisitraukė ir pagilino bučinį. Leidau jam mane bučiuoti, nes tai mūsų pabaiga, daugiau mūsų keliai niekada nesusikirs. Tačiau dėl to labai klydau, nes dar tada nežinojau, kad aš išsivežiau jo dalelę, kuri mus jungs amžinai.

Pirmos dalies pabaiga. 

Ačiū mielieji, kad skaitot ir palaikot mane toliau rašyti. Kol kas čia tik pirma dalis ir greitu metu pradėsiu kelti ir kitas dalis. 

Su meile, Luka.