Priklausau tik tau (Baigta)

30 dalis

-Kaip Tajus šiandien elgėsi?- pasiteiravau Bertos ir stebėjau sūnų žaidžiantį su kitais vaikais. Atrodė toks atsipalaidavęs ir laimingas, todėl mano širdis šokinėjo iš laimės matant tokį sūnų.

-Gerai, Tajus labai paslaugus ir gerai išauklėtas,- šypsodama atsakė, o aš pasididžiuodama nužvelgiau sūnų. Jis mano visas turtas.

-Mamyte,- sušuko, kai pamatė mane ir atbėgo.

-Sveikas, gražuoli,- pritūpiau ir apkabinau. -Ar šiandien buvai geras berniukas?- paklausiau, o Tajus linktelėjo.

-Taip, klausiau auklėtojos ir susirinkau žaislus, kai baigėme žaisti.

-Koks tu šaunuolis,- pagyriau ir pabučiavau į kaktą. -Labai dėl to džiaugiuosi, ar pasiruošęs vykti pas senelius?

-Taip! Tik nubėgsiu pasiimti kuprinę,- sušuko ir nubėgo.

-O tau vaikeli, viskas gerai?- pasiteiravo auklėtoja ir tiriamai nužvelgė.

-Man viskas bus gerai,- atsakiau ir atsistojau. Bent jau tikiuosi, kad taip bus.

-Mama, noriu nueiti iki tos žaislų parduotuvės,- pasakė Tajus ir pradėjo tampyti už megztinio. Aš pasižiūrėjau, kur sūnus rodo ir garsiai atsidusau. Jis ir taip turi nemažai žaislų, visas butas pilnas.

-Sūnau, mes jau apie tai kalbėjome. Prieš kelias dienas pirkome mašiną,- pritūpusi pasakiau ir švelniai nubraukiau jo užkritusius plaukus nuo akių.

-Šiandien Airidas atsinešė į darželį tokį lėktuvėlį, kurio ir aš noriu,- maldaujančiai pasižiūrėjo, bet aš tik papurčiau galvą.

-Jei šį savaitgalį gražiai elgsies ir klausysi senelių aš pagalvosiu apie tai,- atsakiau ir Tajus laimingas apsikabino mane.

-Tu pati geriausia,- tarė ir tvirčiau įsikibo į mane. Negalėjau nustoti šypsotis, nes buvau tokia laiminga.

-Žinai, močiutė padarė obuolių pyragą,- pasakiau ir pamačiau, kaip sūnus išsišiepė.

-Tikrai!?- sušuko, o aš linktelėjau. -Reikia ledų!- suriko ir nubėgo prie šaldiklių. Neskubėdama nuėjau paskui ir stebėjau, kai sūnus laksto ir apžiūrinėjo ledus.

-Mamyte, šitie tinka?- sušuko ir rodė į braškinius.

-Manau, kad tinka,- atsakiau ir paėmiau iš sūnaus rankų ledų dėžę ir įdėjau į krepšį.

-Aš labai atsiprašau,- išgirdau sakant Tajų ir aš atsisukau. O tada sustojo mano širdis.

-Nieko tokio, vaike,- pasakė Danielius ir mūsų žvilgsniai susitiko. Tajus prisiartino prie manęs ir įsikibo man į ranką. O aš negalėjau nuleisti žvilgsnio nuo Danieliaus. -Sveika, Mija,- tarė Danielius, o aš sustingusi žvelgiau į jį.

-Mamyte, tu pažįsti šį vyrą?- tyliai paklausė Tajus, bet išgirdo ir Danielius. Atsisukau į sūnų ir bandžiau nusišypsoti.

-Taip, mielasis, pažįstu,- atsakiau ir pasižiūrėjau į Danielių, kuris prisimerkęs žiūrėjo tai į Tajų, tai į mane. -Būk geras, nueik iki pieno skyriaus, paimti močiutei pieno, gerai?-paprašiau ir sūnus nubėgo.

-Kiek jam metų?- išgirdau paniką Danieliaus balse.

-Danieliau...- pradėjau ir pajaučiau Danieliaus pirštus ant rankos.

-Atsakyk man,- paprašė Danielius, o aš į jį pasižiūrėjau.

-Tai nesvarbu, pamirš,- pasakiau ir bandžiau ištraukti ranką, bet Danielius dar tvirčiau suėmė.

-Jis visiška mano mažo kopija,- suriaumojo ir prisitraukė mane arčiau. -Jis mano sūnus,- ištarė labiau kaip faktą nei kaip klausimą. -Prašau, Mija, nemeluok man,- paprašė.

-Jis tavo sūnus,- pasakiau ir stebėjau, kaip persimaino Danieliaus veidas.

-Kodėl man nesakei?- piktai paklausė ir atsitraukė. Vaikinas persibraukė plaukus ir tuo pačiu stipriai patempė, tarsi bandydamas nusiraminti keldamas sau fizinį skausmą.

-Kada aš tau turėjau pasakyti? Sužinojau, kai grįžau namo, o daugiau veltis į tai nenorėjau ir nebuvo esmės tavęs ieškoti. O dabar tuo labiau mums tavęs nereikia, pamiršk ir gyvenk savo gyvenimą,- pasakiau ir nenuleidau nuo jo akių.

-Jis mano sūnus,- suriko ir greitais žingsniais prisiartino, tačiau Tajus buvo pirmesnis.

-Atstok nuo mano mamytės,- piktai sušuko ir nenuleido žvilgsnio nuo savo tėvo. Danielius sutrikęs pasižiūrėjo į savo sūnų ir atsitraukė. Tėvas ir sūnus žvelgė vienas į kitą ir nenusileido.

-Aš jai nieko blogo nepadarysiu, kuo tu vardu būsi, narsuoli?- pasiteiravo ir atsitūpė.

-Tajus,- aiškiai ir užtikrintai atsakė. -O tavo koks?

-Danielius.

-Mamyte, ar dar kažko reikia ar jau galime vykti pas senelius?- atsisukęs paklausė Tajus ir nenuleido savo žvilgsnio. Švelniai nubraukiau jo plaukų sruogą nuo kaktos.

-Manau, kad viskas. Galim važiuoti,- atsakiau ir nedrįsau pakelti akių į Danielių. Tajus suėmė mano ranką ir pradėjo vesti nuo šio vyro.

-Mija, mums reikia pasikalbėti,- pasakė Danielius ir suėmė mane už kitos rankos. Mažylis tempia mane į vieną pusę, o Danielius neleidžia net pajudėti.

-Ne dabar,- atsakiau ir pasižiūrėjau jam į akis. - Pirmadienį aš nedirbsiu ir susitiksime,- tariau ir nenuleidau žvilgsnio.

-Bet...

-Pirmadienį,- pasakiau ir nuėjau. Mums abiem reikia laiko pagalvoti ir nuspręsti, ką dabar darysime.