Priklausau tik tau (Baigta)

29 dalis

-Mama!

-Tajau?- sušukau ir pamačiau jį stovintį vidurį kelio. -Mielasis, grįžk pas mane,- tęsiau, bet sūnus nusisuko ir nubėgo. Pasileidau paskui, tačiau greitai jis man dingo iš akių. Bėgau ir dairiausi visur, bet tik mačiau kelią ir laukus. -Tajau?- pakartojau ir toliau bėgau, kai priartėjau prie namo.

Su daužančia širdimi artinausi prie namo, kuris buvo apleistas ir apšiuręs, kažkokia jėga mane vertė užeiti. Visur buvo tylu, kad net galėjau girdėti savo kvėpavimą. Durys buvo neužrakintos, todėl pravėrusi pasigirdo girgždantis garsas, kaip iš siaubo filmo.

Namo vidus skendėjo tamsoje, kol akys priprato prie tamsos,todėl neskubėdama dairiausi po kambarius, kurie buvo apversti daiktais. Su kiekvienu kambariu mano nuojauta vis stiprėjo, kad aš čia jau esu buvusi. Tai tas pats dvaras iš kurio pabėgau, o tada mane sukaustė baimė. Greitai užbėgau į kambarį, kur buvo jo kabinetas. Jis manęs laukė.

-Sveika, Mija,-pasakė vaikinas ir mane nupurtė šiurpas.

-Simonai?- išsigandusi paklausiau ir vaikinas prisiartino prie manęs.

-Seniai matėmės, gražuole,- atsakė ir nusišypsojo nieko gero nežadančia šypsena.

-Aš...- bandžiau, bet mintyse buvo toks chaosas, kad nieko negalėjau pasakyti ar padaryti.

-Tu vis dar tokia pat graži,- prilietė mano skruostą, o aš kaip nupurtyta elektros atšokau nuo jo, vaikinas garsiai nusijuokė ir per visą namą nuskambėjo jo aidas.

-Kur Tajus?-sumurmėjau, o vaikinas įdėmiai stebėjo.

-Tu čia apie tą vaikiūkštį?- užtęsdamas paklausė ir mano širdis sustojo.

-Ką tu jam padarei?- surikau, o vaikinas ramiu veidu stebėjo mane.

-Ar aš galėčiau kažką jam padaryti? Danielius tikrai buvo nepatenkintas, kad nuslėpei nuo jo sūnų. Bet dabar viskas jau sutvarkyta, mieloji, tu laisva,- atsakė ir mane įkalino tarp savo rankų.

-Ką tu čia kalbi?

-Dabar mes būsime laimingi ir galėsi man prigimdyti daugybę vaikų.

-Paleisk mane, tu menkysta, niekada aš su tavimi nesusidėsiu,- surikau tiesiai jam į veidą. Simonas tuo nebuvo patenkintas, todėl pradėjo mane purtyti.

-Būsi tu maža kekše!- rėkė jis ant manęs.

-Ne,- taip pat surikau ir spyriau jam į gerą vietelę. Vaikinas iš karto atsitraukė, o aš tuo pasinaudodama pabėgau nuo jo. Girdėjau, kai jis iš paskos pradėjo bėgti, bet aš skubėjau kiek įmanydama.

-Tajau,- šaukiau, bet niekas neatsakė.

-Tajau?

-Tajau, kur tu?

-Mama, aš čia,- purtydamas mane Tajus šaukė. Greitai pašokau nuo lovos ir dairiausi aplinkui. Aš buvau savo kambaryje, o šalia lovos sėdėjo sutrikęs Tajus. Taip stipriai pagrėbiau sūnų į glėbį ir apkabinau.

-Ačiū Dievui, tau viskas gerai,- sumurmėjau ir bandžiau nurimti. Ir vėl košmarai kartojasi, bet šis buvo toks tikroviškas. Visas neigiamas emocijas taip gerai galėjau jausti.

-Mamyte, tau viskas gerai?- sūnus pasiteiravo, kai aš jį paleidau.

-Taip, mielasis, dabar man jau viskas gerai,- atsakiau ir priėmiau sūnų pas save į lovą. Šią naktį nenoriu jo paleisti, kad daugiau nereikėtų patirti tokio išgąsčio.

Ryte stengiausi elgtis įprastai, išgėriau kavos, padėjau Tajui susiruošti į darželį. Bet supratau, kad šiandien į darbą neturėsiu jėgų eiti, todėl pranešiau, kad susirgau.