Priklausau tik tau (Baigta)

14 dalis

Kiekvieną naktį sapnuoju košmarus, kurie man primina, ką teko ištverti tame viešnamyje. Ši naktis neišimtis, todėl pabudau nuo purtymo.

-Mija, prabusk,- ramiai pasakė Danielius. Aš pramerkiau akis ir pasižiūrėjau į vaikiną, kuris buvo prie pat manęs. -Čia tik košmaras, nusiramink,- švelniai tarė ir nuėjo į vonią, iš kurios parsinešė stiklinę vandens. Ištiesiau ranką, bet pastebėjau kaip ji sudreba ir susigėdau, kad jis mane mato tokia beviltiška. Vaikinas nenoriai, bet padavė man į drebančias rankas.

-Kiek valandų?- pasiteiravau, nes kambarys dar skendėjo tamsoje.

-Puse trijų,- atsakė ir grįžo į lovą. -Apie ką buvo košmaras?- pasiteiravo ir stebėjo mane, kol bandžiau atsigauti po patirto šoko.

-Apie tai, ką man teko ištverti per šias savaites,- tyliai atsakiau ir prisitraukiau savo kelius. -Prašau tavęs, paleisk mane, aš nenoriu ten grįšti, nes ten jie mane užmuš,- meldžiau, tačiau jis žiūrėjo į mane savo šaltu veidu.

-Nori tu to, ar ne, bet aš tave sugražinsiu. Einam miegoti, daugiau nėre reikalo apie tai kalbėti,- pasakė ir užgesino šviesą. Tyliai atsiguliau ir bandžiau tvardytis, bet negalėjau sulaikyti ašarų, tiek laiko stengiausi rasti būdą iš ten ištrūkti, o dabar vėl turėsiu grįžti, kur manęs lauks Simonas ir kiti, nes visi gerai žino, kas būna merginai, kurią pagavo. Išgirdau, kaip vaikinas atsiduso ir prisislinko prie manęs. Aš jo neatstūmiau ir leidausi apkabinama.

Ryte jaučiausi kaip robotas, nusiprausiau, užkandau, ką buvo parnešęs Danielius ir klausiau kiekvieno jo nurodymo. Jau pavargau kovoti su visais, atrodo tiek daug įdėjau pastangų pabėgti, bet dabar aš vėl grįštu į tą patį prakeiktą namą. Vaikinas vis didino greitį, kad galėtų kuo greičiau manimi atsikratyti.

Kai pamačiau Semio dvarą, pradėjau drebėti, nes jau supratau, kad man galas. Danielius nieko nelaukęs sustojo prie namo ir išlipo. Teko ir man išlipti iš mašinos, kur jau laukė Semio vyrai ir jis pats.

Semio veido išraiška buvo negailestinga, tik spėjau prisiartinti ir gavau stiprų antausį per veidą. 

-Atsiimsi už tai, maža kekše,- suriko jis ant manęs, o aš išsigandusi pasižiūrėjau į jį. -Nuveskite į rūsį ir pakvieskite Simoną,- suriaumojo savo vyramas ir du aukšti prisistatė prie manęs.

-Prašau, paleiks mane,- šaukiau, bet niekas nesiklausė, vaikinai stipriai suėmė mano rankas ir nusitempė į rūsį. Visi sutikti pakeliui iš karto pasitraukė, nes niekas nenori rizikuoti užkliūti, nes žino, kas man bus, aš ir. Todėl geriau mirsiu, nei leisiu jiems taip padaryti. Priešinausi, kaip įmanydama, tačiau nėra ką lyginti mane ir du vyrus, kurie gerai apmokyti ir galėtų sutvarkyti bet ką. Prie rūsio stovėjo Simonas, kuris iš šono atrodė abejingas ir šaltas, bet jo akys degė pykčiu. Ne tik, kad pabėgau, bet ir pažeminau jį, nes jis buvo rastas pririštas prie lovos, o už tai man jis niekada neatleis ir pasirūpins, kad gaučiau viską ko nusipelniau.

-Prašau Simonai, nedaryk to,- maldavau jo, kai mane numetė ant žemės ir vyrai pasišalino.

-Jau per vėlu,- suriaumojo ir užsimojęs kumščiu trenkė man per veidą. Po vieno kumščio, ėjo kitas ir taip, kol vos galėjau pakilti ant rankų, tačiau aš vis dar nepasidaviau, nors ir skaudėjo viską. 

-Maldauju tavęs, baik,- rydama ašaras šaukiau, bet jam nerūpėjo. Jis prisėdo prie manęs ir pakėlė mano smakrą, aš per ašaras vos galėjau įžiūrėti. Jo akyse atspindėjo pyktis sumaišytas su geismu. 

-Gali maldauti kiek nori manęs, tačiau atsiimsi už tai, ką padarei,- suriaumojo ir nustūmė mane vėl ant žemės. Galėjau jausti grindų šaltumą ir tik norėjosi greičiau mirti. Simonos nieko nelaukęs užgulė mane ir perplėšė mano marškinėlius. Neturėjau jėgų jo sustabdyti, tik rijau ašaras ir troškau, kad viskas greičiau pasibaigtų.