Priklausau tik tau (Baigta)

25 dalis

Praėjo kelios dienos, bet vis tiek negaliu ramiai atsikvėpti. Vis dairausi sau per petį, ar manęs niekas neseka norėdamas pakenkti. Tačiau kol, kas viskas ramu, bet kiek dar taip bus? Kada ir vėl galėsiu ramiai gyventi? Visus šiuos metus įdėjau nemažai pastangų, kad įveikčiau savo baimes ir vėl pajausčiau pilnavertišką gyvenimą. Tačiau iki šiol nepraėjo tas negeras jausmas, kuris atrodo, pranašauja, kad dar tikrai ne viskas. 

Sėdėdama savo kabinete, vis mąstau apie tai, kiek daug pasiekiau savo jėgomis, aišku su tėvų, draugų palaikymu. Bet svarbiausia, kad suradau jėgų toliau gyventi ir susitaikyti bei pamiršti tai, ką patyriau. Kaip pagalvoji, kaip gera turėti žmonių į kuriuos visada gali kreiptis ir atsiremti, kai pritrūksta jėgų kovojant su visomis problemomis. Tačiau taip pat skaudu prarasti draugus, su kuriais atrodo tiek daug visko nuveikei, tiek daug prisiminimų ir viena diena supranti, kad jau viskas baigta. Daugiau to žmogaus gyvenime nebus, nors ir kaip norėtum, bet supranti, kad nieko padaryti negali, nori, bet negali.

-Mija, atvežė pacientę, kuriai prasidėjo gimdymas,- sušuko į mano kabinetą įsiveržusi seselė. Aš net krūptelėjau, nes buvau taip nuklydusi apmąstymuose. Greitai pašokau ant kojų ir skubėdama nubėgau iki palatos, kur mergina buvo nuvežta. Mergina klykė ir sakė, kad dar ne laikas ir buvo labai išsigandusi. Todėl teko nemažai įdėti pastangų norint, bent kažkiek apraminti pacientę, kol situacija nepablogėjo. Uždavusi įprastinius klausimus, liepiau merginą vežti į operacinę.  Šiandien į pasaulį atkeliaus ankstukas.

-Jūs pacientės vaiko tėtis?- ramiai paklausiau vyro, kuris laukė laukiamajame. 

-Taip, aš,- atsakė ir pasižiūrėjo į mane. -Daktare, kaip ji, kaip vaikas?- išsigandęs klausinėjo, o aš raminančiai nusišypsojau.

-Pacientė gimdys anksčiau, bet čia nieko blogo, todėl galite nusiraminti. Ji man minėjo, kad yra turėjusi persileidimą, bet nepergyvenkite šiandien viskas bus gerai,- pasakiau ir vyrui iš karto palengvėjo. -Ar jūs dalyvausit?- pasiteiravau, o vyras dar labiau išbalo ir linktelėjo. -Gerai, tada einam su manimi,- pasakiau ir nusivedžiau.

Visos operacijos metu, baiminausi labiau ne dėl mamos ir vaiko, o dėl vyro, kuris svyravo ir buvo toks išbalęs kaip popierius. -Paprašysiu, jūsų išeiti į laukiamąjį,- paprašiau vyro, kuris iš karto po mano žodžių išlėkė, o aš pabaigiau gimdymo procesą. Kartais vyrai būna tokie skystablauzdžiai.

-Jums gimė berniukas, Deimante,- pasakiau ir padaviau sūnų. Mergina buvo tokia laiminga ir nenustojo lieti ašarų.

 -Man pavyko,- džiaugsmingai pasakė ir priglaudė sūnų prie krūtinės. Matydama šį vaizdą, iš karto prisimenu, kai patį pirmą kartą laikiau Tajų savo rankose ir kai jis pažvelgė į mane. Ir tą apėmūsi nuostabų jausmą, kurį sunku nupasakoti, kai supranti, kad dėl jo padarytum viską, kad tik jis būtų saugus.

-Taip, jums pavyko, sveikinu,- pasakiau ir švelniai nusišypsojau. -Pranešiu, jūsų giminaičiams,- tariau ir palikau mergina su vaiku. Išėjusi iš palatos, prie manęs iš karto prisistatė jos vyras.

-Kaip jie?- išsigandęs paklausė.

-Tiek mamytei, tiek jūsų sūnui viskas gerai, - atsakiau ir stebėjau vyrą, kuris bandė suvokti mano žodžius ir kaip nušvito veidas.

-Sūnui?- laimingas tarė ir taip netikėtai mane apkabino. -Ačiū jums labai,- pasakė ir pasižiūrėjo į mane. -Galiu užeiti?- nedrąsiai pasiteiravo, o aš tik linktelėjau. Laiminga nulydėjau vyrą akimis ir atsisukau į kitus šeimos narius. Ir vos nesuklykiau iš siaubo, kai pamačiau jį.

-Danieliau?