Priklausau tik tau (Baigta)

11 dalis

Priešais mane stovėjo dvi žavingos ir gražios merginos, kurios nepatikliai žiūrėjo į mane. Puikiai galėjau suprasti, kodėl jos taip keistai nužiūri, nes turbūt atrodžiau, kaip kokia baidyklė, nesipraususi ir susivėlusi.

-Kas tau nutiko?- nepatikliai pasiteiravo šviesaplaukė, o aš jai menkai šyptelėjau. Ir prisiartinau arčiau, tačiau jos žingsniu atsitraukė, todėl sustojau ir maldaujančiai pasižiūrėjau.

-Man reikia telefono, gal galit paskolinti?-paprašiau ir nužvelgiau abi merginas. -Savo daiktus praradau ir tarp jų buvo telefonas, pasas ir kiti mano svarbūs daiktai. 

-Na, manau, kad galėtume paskolinti, tačiau mes jų nesinešiojome, jei nori galime nueti iki mūsų kambario,- pratarė šviesaplaukė ir šiltai nusišypsojo.

-Būčiau labai dėkinga,- tariau ir nusekiau merginas iki jų kambario. Visą laiką stengiausi laikytis kuo toliau nuo atvirų vietų, todėl sulaukiau iš merginų keistų žvilgsnių. Jos negali suprasti, ką man teko išgyventi, bet džiaugiuosi, kad sutiko padėti. Merginos davė man telefoną ir aš greitai surinkau tėvų numerį, tačiau niekas nekėlė ragelio. Palikau žinutę, kad kuo greičiau man perskambintų.

-Gal tu nori nusiprausti, mes tau duotume švarių drabužių,- pasiūlė Kotryna. Per tą laiką, kai jos ieškojo telefono, spėjome susipažinti. Šviesaplaukė buvo Kotryna, o jos tylesnė draugė, kuri vis dar keistai žiūrėjo, Eva.

-Taip, būtų visai gerai,- atsakiau ir nuėjau į vonią, kur man davė švarių drabužių ir galėjau atisgaivinti po dušu. Išsimaudžiusi merginas radau kambaryje, kurios žiūrėjo televizorių ir valgė.

-Ateik, mes užsakėme maisto,- pasiūlė Eva, o aš nedelsdama prisiartinau. -Papasakok, kas tau nutiko,- smalsiai pasiteiravo Kotryna. Nebuvau tikra ar turėčiau pasakoti ir ar jos manimi patikės, tačiau pasiryžau papasakoti, nes man reikia, kad jos manimi pasitikėtų ir padėtų išvykti iš čia. 

-Bet kaip čia taip nutiko?- sunerimusi paklausė Eva.

-Pasitikėjau tuo, kuo neturėjau,- atsakiau ir pasižiūrėjau į merginas. - O ką jūs čia veikiat?- pasiteiravau.

-Mes atvažiavome čia atostogauti, kaip tik ryt važiuosime į vieną vietą, už kelių kilometrų, ten yra nuostabus dvaras, kurį norime apžiūrėti,- papasakojo Sara, o aš sunerimusi pasižiūrėjau į jas.

-Nuo šitos vietos yra tik vienas dvaras, kuriame ir buvau įkalinta,- sunerimusi pasakiau ir atsistojau. -Nemanau, kad gera mintis ten važiuoti. 

- Tu tikra?- pasiteiravo Kotryna ir aš linktelėjau, o jos sunerimusios susižvalgė. -Marija sakė, kad ten labai gražu ir visai nepavojinga, gal čia visai kita vieta, nei ta iš kurios tu pabėgai,- bandė spėlioti.

-Nemanau, būkit geros paklausykite manęs, nevažiuokit ten,- priėjau arčiau jų. -Gali ten būti spąs... -kaip tik į kambarį įėjo jų trečia draugė Marija ir liko sutrikusi pamačiusi mane. 

-Kas tu?- šiurkščiai paklausė, Kotryna ir Eva iš karto pašoko ant kojų ir prisiartino prie draugės. O tada pradėjo pasakoti, ką išgirdo iš manęs.

-Sunku man tuo patikėti, nes aš čia ne vieną kartą esu buvusi ir nieko panašaus nesu girdėjusi,- užtikrintai tarė ir keistai nužvelgė mane. Negalėjau suprasti, ką tiksliai matau, pyktį, susierzinimą ar nepatiklumą.

-Aš jums tiesa sakau, nėra reikalo man meluoti,- pasakiau ir nužvelgiau merginas. Kotryna su Eva linkčiojo, kai papasakojau svarbesnius dalykus ir laukė, ką pasakys Marija. Matėsi, kas šios grupelės vadė.

-Mija, einam pasivaikščioti, noriu su tavimi apie tai daugiau pasikalbėti,- paprašė Marija, o aš linktelėjau ir mes kartu išėjome.

-Nežinau, kaip tau pavyko pabėgti, bet negaliu leisti, kad tai iškiltų į paviršių,- po kurio laiko prabilo Marija.

-Nesuprantu apie ką tu čia,- sutrikusi pasakiau ir sustojau priešais ja.

-Negaliu tau leisti sužlugdyti verslo,- piktai pasakė ir aš pajaučiau, kai man už nugaros kažkas atsistoja ir uždengia burną bei įkalina savo tvirtame glėbyje. Pradėjau muistytis, kad mane paleistų, bet tvirtos rankos net neleido pajudėti.