Priklausau tik tau (Baigta)

12 dalis

-Ilgai užtrukai Danieliau, pasirūpink, kad ji grįžtų ten iš kur pabėgo, o dabar einu taisyti, ką ji pridirbo,- sumurmėjo ir nuėjo, o aš likau įkalinta kažkieno glėbyje.

-Dar niekam taip nepavyko toli nusigauti, todėl man smalsu, kaip tau pavyko,- pasigirdo tvirtas bei griežtas balsas. O aš bandžiau visaip ištrūkti, bet jis tvirtai laikė, nieko nelaukęs atsuko mane į save ir tada galėjau pamatyti jį iš arčiau. Nors buvo tamsu, bet galėjau įsižiūrėti jo bruožus, matėsi, kad yra tamsesnio gymio, veido bruožai buvo aštroki, ilga nosis, rudos akys,  tamsių plaukų, bet nepaneigsi, kad yra simpatiškas.

-Paleisk mane,- piktai sumurmėjo ir norėjau nustūmti jį nuo savęs, bet jis dar tvirčiau apglėbė.

-Nori tu to ar ne, bet aš tave gražinsiu iš kur pabėgai, o dabar einam su manimi, turėjau ilgą kelionę ir esu pavargęs,- sumurmėjo ir nusitempė į savo kambarį. Kambarys buvo lygiai toks pats, kaip ir merginų. Vaikinas liepė ramiai sedėti ir nieko nedaryti, kol jis grįš po dušo. Nejaugi jis rimtai manė, kad aš klausysiu, greitai permetusi akimis kamabrį, nieko negalėjau pastebėti, kas man galėtų padėtų ištrūkti iš čia. Todėl pradėjau ieškoti per stalčius, spintą, po lovą, bet nieko, viskas tarsi buvo surinkta ir išnešta. Tačiau vieną dalyką jie pamiršo, už užuolaidos, ant palangės buvo statulėlė, kuria paėmusi į rankas nieko nelaukdama paleidau į grindis. Garsas buvo triukšmingas, tačiau duše vanduo nesustojo bėgti, tai labai tikiuosi, kad neišgirdo, arba išgirdo, bet nesureikšmino. Greitai surinkau šukes ir paslėpiau po skirtingus kambario kampus ir didžiausia pasilikau rankuose. 

Ramiai atsisėdau ant lovos ir laukiau, kol jis sugrįš. Trumpam užtilo vanduo ir galėjau girdėti, kai vaikinas atitraukia dušo užuolaidą. Stengiausi sėdėti ramiai ir nesinervuoti, bet kai jis išėjo iš vonios, mano pulsas šoktelėjo kaip reikiant. Danielius buvo pusnuogis, rankuose laikė rankšluostį ir  tada panėrė savo pirštus į rudus plaukus. Tuo pačiu mane nužvelgė ir apsidairė po kambarį, tarsi kažko ieškotų, tačiau niekas nepasirodė įtartina, todėl patraukė link krepšio. Palaukiau kol jis pasilenkė prie savo krepšio ir prišokau prie jo, taip užspausdamą jam gerklę.

-O dabar tu mane paleisi,- piktai pasakiau, o jis iš pradžių sutriko, o tada pradėjo kvatotis.

-Va čia ir padarei klaidą,- atsakė ir greitai pagriebęs už rankos išmušė stiklo šukę ir surakino savo rankomis. -Kai bandai kitą žmogų nužudyti niekada nedvejok, nes kitaip atsisuk prieš tave mieloji,- sumurmėjo man į ausį ir nustūmė link lovos.

O tada iš tikrųjų pradėjau panikuoti, nes vaikinas iš lėto artinosi ir matėsi, kad yra įsiutęs, o dabar man tikrai klius. Nieko nelaukęs užgulė ir prispaudė mane visu savo svoriu, visaip bandžiau ištrūkti, bet tai buvo beviltiška. O tada sutikau jo tamsų ir gilų žvilgsnį.