Mr. Mysterious (BAIGTA)

3 dalis

*rytas*

Prabudusi spkosojau į telefoną. Nesupratau tik vieno, kodėl aš? Juk man nieko nereikia. O gal dėl to, kad mes skirtingi? Arba nekenčiame vienas kito? Bet vakar taip neatrodė, kad jis nekestų manęs. Ir kodėl būtent, iš viso pasaulio merginų, išsirinko mane? Čia kažkur pakastas šuo ir aš tuo neabejoju. Man reikia atsakymų ir aš jų gausiu.
Parašiusi tam nežinomam numeriui, laukiau kol gausiu savo atsakymus. O kol dar ant manęs neužrekė Valeria, nuėjau apsirengti.
Staiga kruptelėjau išgirdusi žinutės garsą. Atsargiai paėmiau telefoną, lyg laikyčiau bombą rankose ir perskaičiau žinutę:

-Negi tu nenori sužinoti tiesos apie savo tėvus?-tyliai vis kartojau jo atsakymą. Staiga dar viena žinutė pasirodė ekrane.

10:10 am
Surasi informacijos apie Marką, gausi tai ko trokšti. Atsakymų, tiesos.

Dabar klausimas beliko tik galutinis - ar aš tam pasiruošusi?

-Jasmin! Jeigu taip ir toliau tūnosi kambaryje, pavėluosi!-sušaukė dėdė.

-Ateinu!-atsakiau ir griebiau kuprinę.

*universitete*

Pažvelgusi į laikrodį bibliotekoje vos nemiriau iš siaubo. Aš vėluoju į paskaitą. Greitai susirinkusi visas savo knygas bėgau link išėjimo, tik staiga pasukusi už kampo atsitrenkiau į tvirtą krutinę ir mano visas turtas nukrito. Pažvelgiau aukštyn ir išvydau keistą šypsenėlę Marko veide. Suraukiau antakius ir atsistojusi susirinkau knygas, tik vienos trūko. Prieš akis pamojavęs knyga, aš stengiausi iš jo ją atimti, bet veltui. Jis buvo žymiai vikresnis nei aš. "Labai paslaptingas esi matau. Teks sužinoti apie tave, Markai."-rūsčiai žvelgiau į jo akis.

-Atiduok,-paliepiau.-aš vėluoju į paskaitą.

-Paskaitos nebus, moksliukę, profesoriaus nėra, o kita paskaita už 2-jų valandų.-tarė padėdamas knygą ant mano galvos.

-Kvailys.-sumurmėjau ir pasiėmiau knygą.

-Be to, nelakstyk taip. Nenoriu, kad susitrankytum sau makaulę.-vos prilietęs mano kaktą, aš vikriai sučiupiau jo rankos riešą ir žvelgiau kaip ištroškęs kraujo žvėris jam į akis. Jo veide dingo šypsenėlė ir girdėjosi jo greitas širdies plakimas. Regis kažkas kažko bijo.

-Neliesk manęs.-tariau.

-Džes!-staiga pasigirdo merginų balsai ir mes abu atsitraukėme vienas nuo kito.

-Tikiuosi nesutrugdėm.-mirktelėjo Fausta.

-Ne,-ramiai atsakiau.-nieko ypatingo ir nebuvo, taip Markai?-pažvelgiau į jį.

-Taip,-pritarė.-nieko ypatingo nebuvo.

-Tikiuosi nepamiršai mano vakarėlio, kuris vyks šiandien?-paklausė Ana.

-Nė už ką nepraleisčiau.-šyptelėjau ir pajutau kaip Markas uždėjo ranką man ant peties ir sukuždėjo:

-Lauksiu tavęs savo kambaryje.-kiek garsiau tarė ir paliko mane pas tardytojas. "Oh shit."-nurijau susidariusi gumulą gerklėje.

-Tai nieko ypatingo, huh?-pakėlė antakį Ana.

-Tu privalai mums su visom smulkmenom pasakyti, ką judu čia veikėte.-pritarė Fausta.

-Ir tai atrodė tikrai ne priešų pokalbis, o verčiau ,,man karšta".-parodė ore kabutes Fausta.

-Kada tu pripažinsi, kad tu jį myli, a?-vėl savo temą pakišo Ana.

-Aš jo nemyliu.-vos neužrėkiau ant jų.

-Kartok tai sau, brangioji.-pavartė akis jos.

-Ei! Palauk! Sustok!-bėgau link vaikino ir užstojusi kelią šyptelėjau.-sveikas.

-Sveika.-pavartė akis.

-Ar galėčiau pasinaudoti tavo kompiuteriu? Manąjį taiso, o draugės neturi.

-Yra biblioteka, genijau.-sarkastiškai tarė.

-Baik būti rakštis subinėj.-pasipiktinusi tariau.

-Ir kodėl būten mane pasirinkai iš 24 143 studentų?

-Nes aš tave pažįstu.

-Nemanau.-nusijuokė jis. "Shit, Džes, galvok!"

-Na gerai, nes pirmas studentas kuris mano galvoje buvo, buvai tu.

-Tik keliom minutėm.

-Ačiū.-šyptelėjau ir jis mane įleido į savo kambarį. Pamačiusi jo kompiuterį iškart nuėjau prie jo.

-Tai ko tau reikia?

-Persiūsti referatą profesoriui,-sakiau tiesą ir išsitraukiau atmintuką iš kišenės.-plius, tu mane pakvietei.

-Tiesa,-pritarė jis.-gal ko nors norėsi?

-Ne ačiū.-staiga išgirdau kaip vaikino telefonas suskamba.

-Kai baigsi, padėk ant lovos.-linktelėjau ir viską išsiuntusi pradėjau naršyti po jo kompiuterį. "Gal kažką rasiu."

-Ugh.-vos netrenkiau su kumščiu į stalą.

-Šnipinėji?-staiga pajutau jo lūpas šalia mano ausies ir sustingusi lėtai atsistojau.

-Smalsumas visada nugali.-atsisukau į jį.

-Tiesa.

-Tai gal aš jau eisiu.

-Jau baigei šnipinėti?

-Nesuprantu apie ką tu kalbi.-jis pavartė akis ir priėjo prie manęs arčiau.

-Aš nesu toks bukas kaip tu manai. Tu manęs nepažįsti, Džes.

-Greit pažinosiu.-leptelėjau.

-Pažiūrėsim.

-Manau, kad man čia vienai karšta.-nesupratau ką šneku.

-Nori, kad būtu dar karščiau?

-Noriu grįšti namo.

-Nemanau, kad išvis grįši šiandien, meilute.-užkišo sruogą už ausies.

-Man reikia eiti.

-Dabar tu visa mano,-prisitraukė mane arčiau.-galiu daryt ką noriu su tavim ir tu nepasipriešinsi.-nespėjusi tart žodžio jis įsisiurbė į lūpas.

-Džes!-pabudau iš košmaro ir apsidairiau. Priešais mane stovėjo draugės ir regis buvo jos piktos.

-Atleiskit, užsnūdau.

-Paskaita jau seniai baigės ir neužmiršk vakarėlio, aišku?-tarė Ana ir aš linktelėjusi susikroviau į kuprinę knygas.

Atsisveikinusi su draugėmis ėjau link išėjimo tik staiga nugirdau Marko pokalbį su kažkuom. Greitai pasukau už kampo ir klausiausi apie ką jie kalbėjo. Jau žadėjau eiti, kai išgirdau apie Laną ir jos pakaliką, bet mane sustapdė mano vardas.

-Jasmina apie tai nieko nežino ir regis ji jau alpsta dėl manęs. "Kur jau."-pavarčiau akis.-aš bandau surasti apie ją kažkokios informacijos, bet ji užrakinta knyga,-pradėjau panikuoti. Negi mes ,,dirbame" tam pačiam žmogui?-taip žinau. Turiu planą, nesijaudink. "Aš taip pat Markai, aš taip pat."

-Jasmin! Sveika!-išgirdusi iš savo paskaitos merginos balsą, greitai išbėgau. Kas po velnių čia dedasi?

Tam tam tam tam!
Vote'inam 🥀