Mr. Mysterious (BAIGTA)

6 dalis

Spaudžiau greitį iš piktumo kiek tik galėjau. Atrodo, kad mūsų draugystės pasaulis tuoj ims ir sugrius. Negi dabar svarbu ne amžina draugystė, o seilė meilė? Vien tik pagalvojusi apie visas mūsų išdaigas, vakarėlius, praleistą laiką drauge, mano akys užtvimbė karštos ašaros ir vos spėjau sustapdyti motociklą prieš pervažiuojant senuką, kuris lėtai ėjo per pesčiūjų perėje. Sustojusi prie autobusų stotelės nusiėmiau šalmą ir gyliai įkvėpiau. Tik staiga kažkas man gerai trinktelėjo per galvą ir aš nukritau ant motociklo be sąmonės.

Pramerkiau akis nuo didžiausio skausmo galvoje. Tačiau vietoj akinančios šviesos išvydau tamsą. Po truputį dūsau, galvojau, kad jau mirtis atėjo manęs, tik staiga nuo mano galvos buvo nuimtas maišas ir aš išvydau tamsų kambarį su viena šviesa po kuria aš sedėjau surišta. Apsidairiusi nieko nebesupratau. Kur aš? Ko iš manęs jiems reikia? Staiga pasigirdo vyriškas balsas kambaryje:

-Sveika Džes. Numanai kur esi?

-Ne,-tyliai atsakiau.-ko jums iš manęs reikia?

-Tu esi mano namuose, o atsakymą į savo klausimą pati žinai.

-Tai tu!-sušaukiau prisimindama žinutes ir skambutį.

-Bingo,-nusijuokė jis.-mano vyrai stebėjo tave ir kiek supratau tu nori su manim dirbti.

-O kas man už tai?-suktai tariau.

-Visa tiesa apie tavo tėvus, gyvenimą, brangioji,-patylėjo jis sekundėlei.-beje, svarbiausios savo plano dalies dar nepasakiau.

-Kokia ji?

-Tu turėsi nužudyti Marką.

-K-kaip suprasti nužudyti.-išsigandau.

-Sužinosi informaciją ir tada pats adrenalinas užlies tavo kūną kerštu.-tarė jis ir kažkokie vyrai užmovė vėl man maišą ant galvos ir vedė kažkur.

*rytas*

Pramerkiau akis ir spoksojau į lubas galvodama kas vakar nutiko. Klausimai nepalieka galvos kaip ir mergaitės mums visiems ramybės. Klykauja, juokiasi, verčia daiktus ant grindų, o ką sakyti apie tetos rėkimą ant jų kaip ir dėdė prisidėjo. "Ugh, nebegaliu."-atsidusau ir atsikėlusi iš lovos išsitraukiau lagaminą. Viskas. Mano atsakymas aiškus jau senai. Aš kraustausi.

Pasiskambinus draugėms ir susikrovusi daiktus atidariau duris ir ėjau link svetainės kur nesibaigė rėkimai ir pykčiai. Atėjusi sukryžiavau rankas ir stebėjau kaip mergaitės verkia ir tuo pačiu ginčijas su savo tėvais. Dirbtinai atsikosijau, kad atkreipčiau jų dėmesį ir kai jų akys sutiko mane, tariau:

-Aš daugiau nebegaliu kęsti pykčių, rėkimo. Noriu ramybės ir susikaupimo, nes ant nosies egzaminai ir dar 2-ji metai mokymosi! Tad aš kraustausi.

-Tu negali!-užšaukė teta.-kur tu eisi? Pas tėvus, kurių neturi?

-Jeigu neturiu tėvų, tai nereiškias, kad neturiu draugų, tetą.-atsakiau sukandus dantimis jai.

-Jasminą, mes galime viską sutvarkyti.-meiliai tarė Denisas.

-Dėdė Denisai, tetą Valeria, aš jau nusprendžiau.

Prisiminsiu jų baimės kupino akis ir ašarų upelius ant skruostų, bet reikia judėti toliau kaip juda mano gyvenimas.
Atvykusi į bendrabutį mane pasitiko draugės, kurios jau be manęs įkūrė kambarį. Atsidususi kaip vėžlys ėjau link bendrabučio, kuris atrodo niekada nesibaigs...

Užlipusios laiptais į trečią aukštą pasukome kairėn ir sustojome prie kambario. Draugės šypsojosi ir vis žvilgsniu rodė į duris. Nieko nesuprasdama atidariau jas ir sustojau vidurį kambario. Kitoje pusėje visos sienos buvo išpuoštos, visos dalelytės buvo mano spalva nudažyta ar papuošta. Jos žino mane geriau negu mano tikroji motina kadaise...Tiesa sakant stovėjau šoke, niekad nebučiau pagalvojusi, kad jos taip laukė manęs, laukė šitos dienos kada aš būsiu su jomis. Po velnių kam man ta meilė, jeigu turiu tokias drauges?
Apkabinau jas stipriai ir tyliai ištariau ačiū žodelį. Regis turėsim ką veikti su Fausta naktimis.

*23:20*

Pabaigusi namų darbus ruošiausi miegoti, bet kitoje pusėje pasigirdo Faustos netikras kosulys.

-Taip?-pradėjau pokalbį eidama link lovos.

-Kaip tai visas šis naujas studentės gyvenimas?

-Visai geras, po kol kas.

-Aš tavęs laukiau 2-jus metus!-dramatiškai tarė.

-Ir aš čia.-nusijuokiau ir išjungėm vienu metu abi šviesas. Tyla nejauki, nes žinau, kad Fausta nori su manim pasikalbėti, tačiau neišdrįsta. Ji kitokia negu Ana, kuri kabinasi ant vaikinų kaklo, o vėliau sako ate. Fausta yra geras žmogus, bet ji taip pat turi kaip mes to drąsumo. Nekaltinčiau jos, jeigu ji užvestu temą ant Marko.

-Kaip su Marku reikalai?-paklausė Fausta.

-Kaip visada - blogi.

-Nesuprantu vieno. Kodėl tu negali matyti jo gerų savybių?

-Gerų? Savybių?-nusijuokiau tyliai ir atsisukau į jos pusę.-o aš nesuprantu kodėl jūs jo tikrojo veido nematote? Jis yra mergišius.

-Nemanau,-kimiu balsu gindama jį tarė Fausta.-jis tikras angelas.-pacitavo Anos žodžius.

-Jo viduje tūno blogis ir aš jums tai įrodysiu.

-Kažką sakei?-tyliai sumurmėjo ji apsimesdama mieguista.

-Na gerai,-atsidusau.-gal jis ir nėra toks blogas kaip aš manau, bet jo žavaus, viliojančio, blogiuko veidelio, neprivers manęs pakeisti apie jį nuomonę.

-Taip manai?-suktai paklausė draugė.

-Taip, manau.-tyliai tariau.

-Galiu paklausti?

-Klausk, jugi mes čia vienos.-sukikenau.

-Ką jis tau blogo padarė, kad taip ant jo pyksti?

-Jis įskaudino mano draugę.

-Oh?

-Pamiršk, šitos istorijos niekas nesupras.-apsisukau ant kito šono.

-O tu pabandyk.

-Paliekam šią istorija kitam vakarui, labanakt.

-Labos.

Heya...Nepykite, kad tiek laiko nerašiau. Kad ir kaip stengiuosi prisiversti parašyti dalį mano smegenys atsijungia lol
Anyway vote 🥀