Mr. Mysterious (BAIGTA)

15 dalis

*darbe*

Fausta ir aš gerai sutarėm net ir dirbdamos atsikuru laiku. Ji rytinio, aš naktinio. Darbas buvo paprastas - padavėja. 24-rias valandas dirbančioje kavinėje. Buvau nustebusi, kad čia, visi darbuotojai, buvo draugiški ir šiltai mane priėme. Atrodo gyvenimas ir vėl juda linksmai.

-Sveika Džes.-pakėliau akis nuo kavos puodelio į Marką.

-5-tam staleliui,-tariau kitai padavėjai.-sakiau rytoj, o ne šiandien.

-Žinau, bet tu turi tai sužinoti kuo skubiau kol kažkas tau blogo neatsitiko.-nespėjus nieko pasakyti jis išėjo palikęs lapelį su adresu. Susimąsčiusi įsikišau lapelį į kišenę ir toliau dirbau savo darbą.

*02:20*

Baigus darbą anksčiau susitapdžiau taksi ir nurodžiau Marko užrašytą adresą. Kai atvažiavome sutrikau. Namas buvo apleistas, o kai dar naktį atvažiavau, tai dar labiau baisiau pasidarė jame būti. Apsižvalgiusi radau laiptus ir sukaupusi visą drąsa lipau jais. Ant sienų matėsi kelios pakabintos nuotraukos ir paveikslai. Kažkodėl man ši vieta buvo pažįstama, nes žinau kur eiti.
Atidariusi vos sudegintas duris išvydau geltoną kambarį su mažais, baltais zuikučiais. Langai buvo išdaužyti, grindys skylėtos kai kur, o pačiame kampe stovėjo sulūžusi lovytė. Prie jos buvo supamioji kedė ir kelios lentynos virš jos. Ant jų buvo dvi vaikiškos knygelės. Paėmiau vieną knygelę ir nuvaliusi dulkes atverčiau ją. Staiga pajutau kažką už savęs, o ir netrukus pažįstamą balsą:

-Tavo kambarys buvo gražus.

-Mano kas?-sutrikau pakėlus akis nuo knygos.

-Džes, tu čia gyvenai, kai buvai maža.-staiga iš mano rankų iškrito knygelė.

-Girdėjau tavo pokalbį su dėde. Tau reikia sužinoti tiesą dabar.

-Apie ką tu kalbi?-atsisukau į jį.

-Prieš 16-lika metų, čia įsiveržė tavo dėdė į šituos namus, kuris nenorėdamas palikti jokių pėtsakų, pakišo tavo tėvą ir nušovė, šitam kambarį, tavo mamą.

-K-ką?

-Tu šituos visus metus gyvenai su žudiku. Jis norėjo, kad tu sužinotum iš manęs apie tėvus. Norėjo, kad tu tokia pat taptum.-atsitraukiau truputėli nuo jo ir pažvelgiau tolyn į kitą pusę suvirškindama gautą informaciją. Staiga nebegirdėjau Marko balso, tik mačiau jo judinančias lūpas, lyg kažką būtų vis kartojęs ir vis kartojęs man. Ašarą po ašaros riedėjo mano skruostai ir lėtai praėjus pro vaikiną, galvoje sukosi vis tie patys iš vaikystės prisiminimai.

*pirmas flashback*

-Denisas nori tau kai ką pasakyti.-maloniai tarė teta.

-Matai, mieloji, tavo mama mirė vakar ligoninei,-apšalusi žiūrėjau į juos.-o tavo tėvelio nebus...

-Nes tas ožys sedės už grotu savo visą likusį gyvenimą dėl tavo motinos mirties.-nutraukusi vyrą, išpiškino viską teta.

-Nedrįsk taip kalbėti apie mano tėvą!-sušaukiau.

-Ei!

*antras flashback*

-Kas čia?

-Čia,-patylėjo jis.-apleistas namas. Eime, kol teta nepasigedo mūsų.

*trečias flashback*

-Su gimimo diena. Su gimimo diena. Su gimimo, Jasminą, su gimimo diena!

-Užpūsk žvakutes jeigu sugalvojai norą.

-Noriu, kad tėvelis sugrįštu!-sušaukiau užpūsdama žvakutes.

-Kaip tu nesupranti, kad tavo tėvelio nebus niekada tavo gyvenimę, nes...!

-Nes jis yra išvykęs.-nutraukė dėdė tetą.

*ketvirtas flashback*

-Ką tu čia veiki?! Negi neturi savo lovos?!-užšaukė teta.

-Jasmin, susapnavai košmarą?-pasiteiravo dėdė ir aš palinksėjau.

-Reikėjo ją taip pat užmušti kaip ir jos motiną.

-Ak tos tetos juokeliai.-nusijuokė vyras.

*flashbacks over*

Tiek metų. Tiek praleistų metų jo namuose su mano pasitikėjimu, su laimės lašeliu, su viskuom. Net negalvojau, kad Denisas yra kaltas dėl mano tėvų pragaro gyvenimo. O aš dar jį laikiau savo antruoju tėvu, savo išsigelbėjimu ir ką man jis mainais? Suknistas nesąmones kalbėjo ir melavo. Bet nieko. Dabar jo eilė pajusti ką aš pajutau, ką mano šeima pajuto.

-Jasmin!-pajutau kaip kažkas sugriebė mano ranką. Skaudžiai griuvus ant sausos žolės kelyje išvydau sustojantį sunkvežimį, o prieš save Marką.

-Ar jūs sveiki?-pribėgo vyras prie mūsų.

-Atrodo lyg sveiki.-apžiūrėjo mane vaikinas.

-Kitą kartą žiūrėkit kur einat tamsoje.-pažvelgė į mane ir nuėjo.

-Galvojau, kad niekad nespėsiu tavęs sučiupti.-atremė galvą į mano petį.

-Galėjai sušaukti.

-Ir šaukiau,-pažvelgė į mane.-viskas gerai?

-Skauda galvą ir jaučiuosi ne kaip. Parvešk mane namo.

-Reikės biški paeiti,-atsistojęs ištiesė ranką. Bandžiau pajudinti savo ranką ir galvą, tačiau ji buvo sunki kaip akmuo.-Jasmin?-staiga viskas aptemo.

-Denisai, prašau. Jasmina dar tik maža. Negąsdink jos.-išvydau prieš save mamą, mažąją save prie lovytės ir Denisą.

-Ji didelė. Nuo dabar.-kambaryje pasigirdo šūvio garsas. "Mama?"-stebėjau kaip moteris nugriūvą. Jos baltas megztukas pavirto tamsiai raudonu, o veida po biški baltėjo ir baltėjo. Šviesūs, surišti, rudi plaukai tamsėjo nuo kraujo šalia peties. Moteris bandė kažką pasakyti, bet jai buvo per sunku. Pamačius kaip Denisas paemė mažąją mane ir išvedė iš namo, norėjau pritūpti prie mamos ir suspausti tvirtai jos ranką paskutinį kartą, bet negalėjau. Aš nieko negalėjau padaryti, nes buvau bejėgė. Tačiau dabar esu stipri, savim pasitikinti, drąsi mergina.

Atmerkus akis pradėjau tankiai kvėpuoti. Buvau savo kambaryje, universitete. Nusivalius ašaras supratau, kai tai buvo ne sapnas, o prisiminimas. Prisiminas kurį buvau pamiršus augdama to niekšo namuose.

-Jasmin?-pribėgo draugė prie manęs ir stipriai apkabino.

-Kaip jautiesi? Ar nieko nereikia?-atsisėdo Ana.

-Norėčiau pabūti viena.-tariau.

-Eime merginos.-tyliai tarė Markas sukryžiavęs rankas šalia durų.

-Jeigu ko nors prireiks sakyk.-linktelėjau ir lydėjau akimis merginas. Vos kai tik užsidarė durys aš atsistojau ir prisėdus prie kompiuterio įėjau į google paiešką.

-Melskis Denisai, kad aš tau būčiau gera.

More 2 chapters and we're donee 🤪
Vote ♥️