Mr. Mysterious (BAIGTA)

5 dalis

*rytas*

Įlipusi pro langą į savo kambarį greitai persirengiau į pižamą ir susivėlusi plaukus ėjau link vonios. Denisas žino kur aš buvau ir tikrai nepyks, bet Valeria pakas gyvą po žeme. Tad geriau nerizikuoti. Jos namai, jos taisyklės.

*flashback*

-Denisas nori tau kai ką pasakyti.-maloniai tarė teta.

-Matai, mieloji, tavo mama mirė vakar ligoninei,-apšalusi žiūrėjau į juos.-o tavo tėvelio nebus...

-Nes tas ožys sedės už grotu savo visą likusį gyvenimą dėl tavo motinos mirties.-nutraukusi vyrą, išpiškino viską teta.

-Nedrįsk taip kalbėti apie mano tėvą!-sušaukiau.

-Ei!-sudraudė mane savu balsu.-čia mano namai ir tu turėsi gyventi pagal mano taisykles, kalę.

*flashback over*

Gyvenimas atrodo toks lengvas, kad net nereikia pajudinti nei piršto, bet man jis atrodo varginantis, sunkus, lyg žengčiau žingsnį ant šukių žemėse ir mirčiau kol pasiekčiau savo laimės lašelį gyvenimę. Kiekvieną kartą sau kartoji, kad ši diena bus pati geriausia diena, kol tu nesutinki kelyje ugnies. Tada supranti, kad tau nelemta būti su tokiais žmonėm kaip Fausta ar Anna ar Lana. Bet tu toliau žengi žingsnį nepasiduodamas ir gyveni savo beprasmišką gyvenimą, nes žinai, kad ateityje tu gausi tai ko nori, tai ko trokšti, tai ko sieki.

*flashback*

-Džes, nesijaudink,-glostė galvą jis.-teta neturėjo to omeny.

-Bet ji teisi.-sumurmėjau.

-Sieksi savo tikslo ir turėsi savo svajonę. Patikėk.-tvirtai tarė.

*flashback over*

Ir jis buvo teisus. Pasiekiau tikslą ir dabar turiu svajonę. Tačiau kartais ta svajonė sudūžta ir aš vėl kenčiu savo ,,normalų" gyvenimą pas tetą.
Tokie žmonės kaip aš, neturi laimingos pabaigos...

*17:20*

Pabaigusi namų darbus, atsidusau ir žvelgiau į telefoną. Gal tam paslaptingam žmogui pranešti, kad aš sutinku su juo? Tačiau kas man už tai? Nieko?

-Džes?-išgirdusi Anos balsą atsisukau. Pažvelgiau įtariu žvilgsniu į ją ir bandžiau įžiūrėti į tą jos žaismingą šypsenėlę.

-Na ir ko atsivilkote, brangioji?-atsidususi priėjau prie jos.

-Kaip juokinga,-pavartė ji akis.-renkis ir važiuojam.

-Ir kur gi mes važiuosime tokiu laiku, kai už pusvalandžio užsidarys tavo vadinamos parduotuvės.-sukryžiavau rankas ir pakėliau antakį.

-Neklausk, o renkis ir važiuojam.-tarė ji ir apsisukusi nuėjo. Nieko nelaukdama čiupau raktelius nuo motociklo ir savo raudoną, odinį švarkelį.
Po pokalbio su dėde, paklausiau jos paskutinį kartą, kur mes važiuosime, bet ji tik užsidėjo šalmą ir užsiropštė ant motociklo. "Kad tave kur, Ana."-supykusi taip pat nebekreipiau į ją dėmesio.

*18:16*

-Sustok čia!-šuktelėjo ji ir aš pasukau į prekybos centro aikštelę. Iš pradžių nustebau, o tada supykau, kad mes apie dvi valandas važiavome tik dėl jos išpardavimų.

-Ana,-piktai kreipiausi į ją.-kodėl mes čia?

-Tau reikia naujų rubų ir daiktų kraustydamasi pas mus, tad greičiau einam, kol neužsidarė parduotuvės.

-Pala ką?-sučiupau jos ranką ir atsukau ją į save. Įtariai pažvelgiau į jos sunerimusi veidą ir man tapo viskas aišku. Ji mane atsitempė čia, dėl Marko.-Markas?

-Džes tu tik nepyk. Mes visi norime tau gero, o kad tu tame kalėjime sėdi, tai tau daro blogą įtaką.

-Įtaką?-vos neužšaukiau ant jos.-tai jau tikrai, drauge,-su sarkazmu tariau.-tai jūs man visi darote blogą įtaką.

-Džes,-nebesiklausiau jos ir ėjau link motociklo.-Džes! Palauk!-dar kartą pažvelgiau jai į akis ir palikau ją vieną aikštelei.

Ojoj, kokios dramos bus 🤔
Anyway...I AM BACK! Bet neilgai :)
Sorry už tokią trumpą dalį, smegenys tiesiog nuo visų tų shit mokyklų yra dabar beviltiškos, tačiau stengsiuos kažką sugalvoti hehe
And jėtau tu mano, mes pasiekėm 100k reader'ių! ♥️♥️ Aww, you guys 😭😍
Vote!