Zayn
Vakar Clara užsnūdo mano glėbyje, nenorėjau jos žadinti, todėl likau jos kambarį. Pažvelgiau į saldžiai miegančią merginą mano glėbyje ir kilo noras ją pabučiuoti. Susilaikiau. Jos akys po truputį merkėsi.
-Labas rytas, o dabar būtų malonu jeigu paleistum mane,- nusijuokęs tariau.
-Labas, taip, atleisk.
-Nieko tokio, šiandien galėsi nedirbti. Susiruošk ir ateik pavalgyti.
-O kur virtuvė?- ji kilstelėjo antakį.
-Laiptais žemyn ir suk į dešinę, manau atrasi. Pala, tu dar joje nesilankei?
-Ne,- nedrąsiai pasakė ji.
-Tai ką tu valgei?
-Man apetito nebuvo...
-Clara, Clara... Eik ruoštis aš lauksiu tavęs.
-Gerai.
Uždarius duris prieš mane pasirodė Veronica. Ji sukryžiavusi rankas ties krūtine piktai į mane žvelgė.
-Ką veikei pas tą naujokę? Turėjai vakar pas mane užsukti.
-Miegojau. Turėjau, bet neužsukau.
-Tu pas mane niekad nemiegi...
-Veronica, eik šalin ir nekvaršink galvos iš pat ryto!
Clara
Apsirengusi treningus nuėjau į virtuvę. Joje buvo tik mergina, kurios deja nepažįstu. Ji greit priėjo prie manęs ir trenkė antausį.
-Už Zayn, kale,- likau stovėti su degančiu žandu.
-Kas čia darosi?- įsiveržė ir pats Zayn.
-Tramdyk savo kales,- garsiai pasakiau jam, o jis išsprogdinęs akis žiūrėjo į merginą.
-Veronica!
-Zayn, atsiprašau... Nenorėjau.
-Eik lauk iš čia.
Mergina greit pasišalino, o aš prisėdau ant aukštos kėdės. Į virtuvę sugužėjo kitos kelios merginos, kurių vėl gi man dar neteko pažinti, Timas ir dar kitas vaikinas.
-Nagi, Clara, imk jogurtą, tau reikia pavalgyti,- rūpestingai prabilo Zy.
-Nenoriu, vėl dingo apetitas.
-Valgyk,- įsakomai kalbėjo jisai.
-Nenoriu,- nepasidaviau jam.
-Ar man reikės tave pamaitinti?- kol mes ginčijomės visi tuo tarp stebėjo tai lyg šou.
-Aš sakau, Zayn, nenoriu!- jau juokdamasi sakiau.
Vaikinas išsitraukė šaukštelį, atidarė jogurtą ir šiek tiek jo paėmęs artėjo mano burnos link. Laikiau ją sučiaupusi, bet Zy pradėjo jogurtu teplioti mano veidą. Žiojausi kai ką jam sakyti, bet jis mane užtildė šaukštą įkišdamas į burną.
-Zayn, kaip jautiesi? Neatpažįstu tavęs,- prakalbo Timas.
-Puikiai, tiesiog jai reikia pavalgyti,- toliau maitindamas kalbėjo.
-Tu su niekuo taip nesielgi.
-Būtent! Pirmą kart tu toks geras,- įsiterpė mergina.
-Baigiam šią temą.
Sumaitinus jogurtą, Zayn pasiūlė man išeiti į miestą nusipirkti kitų rūbų ir daiktų kurių man reikia. Šiandien vėl gavau galimybę pabūti su senuoju Zayn.
Persirengiau į džinsus ir maikutę, apsiaviau baltus sportbačius ir išėjau laukan. Taip gera įkvėpti gryno oro, pajausti lengvą, švelnų vasaros vėją. Įlipau į automobilį ir prisisegiau diržą. Pažvelgiau į Zy.
-Kodėl neprisisegi?
-Kažkas manimi rūpinasi,- kvailai išsišiepė jis.
-Zayn, taigi puikiai žinai ką tau jaučiu. Užsisek diržą.
-Nenoriu.
-Zayn!
-Gerai gerai. Bet tu atrodai labai mielai kai pyksti.
-Važiuojam į prekybos centrą.
-Kaip pasakysite!
Įsukome į aikštelę ir iš mašinų kiekio aišku, kad čia daug žmonių. Išlipus iš mašinos vos neįsikibau į Zayn ranką, nes seniau taip būdavo. Bet gerai, kad šįsyk susilaikiau, nes kitu atveju būtų buvę super nepatogu.
-Aš einu į vieną parduotuvę ir paskui grįžęs tave čia susirasiu,- vaikinas pasakė išeidamas ir palikdamas mane vieną didžiulėje rūbų parduotuvėj.
Mano akį patraukė daili šviesiai rožinės spalvos suknutė, kuri buvo šiek tiek laisvoka. Peržvelgiau ją ir pamaniau, kad reiktų pasimatuoti. Jog pamatyčiau vaidą turėjau išeiti iš kabinos. Žiūrėjau į veidrodį ir pajaučiau karštą alsavimą sau į kaklą. Už manęs stovėjo Zayn:
-Tau ši suknelė labai tinka,- vaikinas šyptelėjo.
-Ačiū.
-Ką dar pasiėmei?
-Tiesą pasakius nieko gero neradau.
-Nu tik tu taip sugebi... Eik nusivilk ją, o aš pririnksiu rūbų ir tau atnešiu.
Laukiau Zy su drabužiais ir jis netrukus pasirodė.
-Apatinis trikotažas? Rimtai?- nusijuokiau.
-O ką? Jis gražus ir ant tavęs turėtų gerai atrodyti.
-Tu nesikeiti.
-Renkis, netauškusi.
Iš parduotuvės išėjome pakloję nemenką pinigų sumą. Tiksliau Zayn. Praktiškai visi rūbai buvo parinkti pagal jį, bet aš labai nesipriešinau, nes mūsų skoniai sutapo.
Grįžome "namo" ir mus iš karto pasitiko Veronica nepatenkintu žvilgsniu.
