Kaip ir kasdien pabudau nuo žadintuvo skleidžiamo garso. Šiaip ne taip pakilau nuo lovos ir išėjau ruoštis. Apsivilkau mėlynus plėšytus džinsus, juoda džemperį ir susirišau plaukus į netvarkingą kuodą. Išėjau pro namų duris kur manęs kaip ir kasdien laukė Rebeka. Ėjau su šypsena veide. Jaučiausi laiminga, po ilgo laiko tarpo vėl jaučiausi gerai ir meldžiau Dievo, kad niekas nesugriautų to.
Sėdėjau Anglų k. kabinete ir žiūrėjau pro langą. Labai užsisvajojau ir negirdėjau kas vyksta aplink. Staiga krūptelėjau, nes išgirdau kaip kažkas trenkia durimis. Pažvelgiu ir pamatau pareinantį Zayn link manęs.
-Pasiilgai?- sušnabždėjo man prie ausies ir pašaipiai nusijuokė.
Kūnu nuriedėjo šiurpuliukai ir akyse susikaupė ašaros. Visa laimė su kuria atėjau į mokyklą išgaravo lyg niekur nieko.
Sėdėjome valgykloje su Rebeka. Nieko nevalgiau, nes dėl blogos nuotaikos ir apetitas išgaravo. Labai išsigandau pamačiusi pareinant Zayn draugus. Jie priėjo ir prisėdo prie mūsų. Kreivai į juos pažvelgiau, kol Rebeka flirtavo su vienu iš jų. Ji mano geriausia draugė ir aš ją myliu, bet su vaikinais jai sekasi nelabai gerai.
Iki pertraukos pabaigos liko apie 10 minučių. Vaikinai vis dar sėdėjo prie mūsų, na tiksliau prie Rebekos, nes elgėsi taip lyg manęs prie stalo nebūtų. Mano dėmesį atkreipė Zayn taip pat einantis link mūsų stalo. Kadangi vietų jau nebebuvo jis pasiėmė kėdę ir atsisėdo kitoje pusėje.
Visą likusią pertraukos dalį jutau, kad į mane žiūri Zayn. Karts nuo karto atsisukdavau ir pažvelgdavau į jį, bet jam tai nė motais. Suskambėjus skambučiui pakilau nuo kėdės ir ėjau iš valgyklos, bet jis ir toliau nenuleido akių nuo manęs.
Baigėsi pamokos. Norėjau kuo greičiau grįžti namo. Gregas išvykęs "darbo" reikalais todėl visą šią savaitę buvau viena.
Penktadienio vakaras. Žiūrėjau serialą ir mąsčiau ką nuveikti. Išgirdau suvibruojant telefoną. Žinutė nuo Rebekos: "Labas Clara, žinau tau nepatinka vakarėliai, bet tau būtų ne pro šalį išeiti iš namų. Esu vakarėlyje todėl jei nori atvaryk. Adresą tuoj atsiųsiu!
Ilgai sėdėjau ir svarsčiau eiti ar ne. Atsidariau spintą ir išsitraukiau juoda kiek pūstą suknelę. Jos nė kart nebuvau apsivilkus, todėl dabar tam tinkama proga. Greit susiruošiau ir išėjau. Priėjusi prie namo kuriame vyksta vakarėlis, pastovėjau prie durų geras penkias minutes ir tik tada įžengiau į vidų. Tik įėjus mane pasitiko Rebeka kuri buvo įkaušusi kaip reikalas.
Iš vakarėlio visi skirstėsi todėl nusprendžiau ir aš eiti namo. Miesto gatvės buvo tokios tuščios ir tylios, kad net galėjau girdėti savo kvėpavimą. Paėjus kiek išgirdau atvažiuojant automobilį. Jis lyg žaibas prilėkė prie manęs. Sustojo juodas automobilis. Tas pats kuris mane sekė. Prasivėrė durelės, rodydamos, kad sėsčiau vidun. Nežinau kas tuo metu man šovė į galvą, bet aš lyg niekur nieko įlipau.
Uždariau dureles ir nieko nelaukusi pažvelgiau į vairuotoją. Tai buvo tas pats nuostabių akių savininkas Zayn. Mūsų žvilgsniai susidūrė, bet aš greit nukreipiau žvilgsnį į kitą pusę.
-O tu drąsi sėsdama į nepažįstamojo automobilį,- nusijuokė,-nežinia kas mašinoje gali sėdėti.
-Blogiau už tave tikrai nebus.
-Auč, kodėl nusipelniau tokių žodžių?
-Manau ir taip aišku,- pažvelgiau į ranką ant kurios dar buvo galima įžvelgti mėlynes.
-Aš tau liepiau nesikišti, pati kalta. Kur gyveni?
-Neapsimesk kvailiu, žinau, kad po įvykio mokykloje sekei mane iki pat mano namų.
Zayn pavartė akis toliau susikoncentravo į kelią. Greitis vis didėjo ir didėjo. Širdis ritosi į kulnus. Privažiavome mano namą, kilau iš mašinos nežinodama ką jam pasakyti.
-Ačiū, kad parvežei,- tesugebėjau ištarti.
Zayn nieko netarė tik šyptelėjo lūpų kampučiu ir išvažiavo. Dar ilgai stovėjau ant kelio ir mąsčiau kas čia ką tik įvyko.
Grįžau atsiguliau į lovą. Užmigau, bet dar nespėjus įmygti išgirdau šnabždant kažką apačioje. Susigūžiau lovoje kai pamačiau, kad kažkas daro mano duris...
^Kaip manote kas laukia Claros? Parašykite savo nuomonę :) Kaip manote ar užtenka veiksmo ar jo reikia daugiau?
