Zayn
Nusprendęs neberodyti principų, įlipau į mašiną ir patraukiau namų link. Spaudžiau kiek begalėdamas, nes norėjau kuo greičiau pajusti Clarą savo glėbyje. Buvau visai netoli tikslo, bet kelyje pasimaišė šuo. Nenorėdamas nutrenkti jo pasukau vairą į dešinę. Nesusivaldęs automobilis trenkėsi į medį. Porą minučių gulėjau negalėdamas pajudėti, bet vėliau mano akys užsimerkė.
Clara
Bėgau ligoninės koridoriais ieškodama Zayn palatos. Krūtinėje buvo nežmoniškas skausmas. Ašaros tekėjo nesustodamos. Nežinau kaip jaučiasi Zayn, ar jam viskas gerai, ar jis išgyvens ir ar jis išvis nori mane pamatyti.
Atradusi reikiamos palatos duris jas pravėriau ir persigandau nuo pasirodžiusio vaizdo. Zayn gulėjo lovoje, o aplink jį begalė laidų, pypsinčių aparatų. Žiūrėjau į jį su baime akyse. Nedrąsiai prisėdau ant fotelio šalia jo lovos. Lėtai suėmiau jo ranką.
-Zayn, nežinau ar tu nori mane išvysti kai pabusi, bet man bus ramu kai žinosiu, kad tau niekas negresia. Jei tik galėčiau dabar pat keisčiausi vietomis su tavimi, nes tavo gyvybė man brangesnė už manąją. Niekada nenustojau tavęs mylėjusi ir neketinu nustoti. Be tavęs aš negyvenu, aš tik egzistuoju. Zy, prašau neleisk mirčiai tavęs pasiglemžti.
Aparatai pradėjo pypsėti ir po akimirkos palata prisipildė seselių ir daktarų, kurie mane išvarė. Sėdėjau ant grindų prie sienos, susiėmusi už galvos. Jei ne mano užsispyrimai dabar tikriausiai būčiau gyvenusi tobulą gyvenimą su savo meile. Jei ne tie žodžiai tą vakarą...
Praėjo kelios paros kai Zayn nepabunda ir taip pat kelios paros kai neišeinu iš ligoninės. Visi bandė mane įkalbėti grįžti namo, bet patys susiprato, jog tai bergždžias reikalas.
Daktaras leido man aplankyti jį. Šįsyk nusprendžiau nieko jam nesakyti, nes praeitą kartą tai vos nesibaigė jo mirtimi. Sėdėjau šalia jo ir stebėjau jį. Mano skruostais leidosi maži sūrūs lašeliai, o rankos drebėjo. Nejaugi jis nepabus? Clara, šalin pesimistiškas mintis.
Kai jau žadėjau išeiti iš palatos išgirdau garsus už savęs. Atsigręžusi pamačiau Zayn bandantį pasakyti kažką, bet nepajėgiantį. Pribėgusi padaviau jam stiklinę vandens. Vaikinas ją greit ištuštino.
-Ar nori, kad pakviesčiau gydytoją?- paklausiau.
-Clara, aš noriu tik tavęs. Prieš avariją važiavau namo pas tave, kad viską išsiaiškintumėme.
-Zayn, jei ne aš dabar tu čia negulėtum...
-Negali kaltinti savęs! Abu padarėme klaidų, bet ir po visko aš viliuosi tu būsi su manimi...
Neištvėrusi pabučiavau vaikiną. Buvau pasiilgusi jo saldžių, minkštų lūpų.
-Ir, Clara, aš taip pat niekada nenustojau tavęs mylėjęs ir nežadu nustoti.
-Tu viską girdėjai?
-Viską iki paskutinio žodžio.
Dar kartą sujungiau mūsų lūpas, bet dabar mums sutrukdė prasivėrusios durys.
-Susiraskite kambarį!- pasakė Timas įžengdamas į palatą su daug balionų. Jie tikrai jam nupirko balionų? Juk jis nebe mažas vaikas...
Jutau kaip mano žandai įkaito. Susigėdusi mėginau paslėpti savo veidą, bet visi pradėjo juoktis.
-Per jus mano mergaitė susigėdo,- vis dar juokdamasis sakė Zy.
-Drauguži, ji tikrai tave suvystė!
-Nepradėk tik,- pasakė ir apglėbė mane savo tvirtais delnais.
^Labas... Taigi ši istorija jau eina į pabaigą ir visų pirma noriu atsiprašyti už visas klaidas. Išvis nežinau kas gali tai skaityti, nes tai mano pirmas rimtas rašymas ir pati jaučiu, kad grybą pjaunu :D Kad ir kaip ten bebūtų ačiū, kad skaitėte♥
