Why you? (Lėtai rašoma)

[55]

Ėjau susigūžusi ir tvirtai laikiau rankoje telefoną. Tas vaikinas ar vyras net nemačiau jo veido per tą užmaukšlintą kapišoną, bet jis man atrodė keistas.
"Alisaa juk tai tik paprastas zmogus... Viskas geraii" atsikvepiau mintyse ramindama save"
Iš lėto ėjau, bet kuo toliau tuo labiau artėjau jo ir mane tas baugino. Aš visada bijau eiti viena naktį, o tuo labiau prie įtartinų vaikinų ar vyrų kaip šis.
Praėjau pro tą vaikiną.... Bet.
Išgirdau kelis žingsnius einant paskui.
Per visą kūna perėjo šimtai ar net milijonai šiurpuliukų.
"Viskas gerai.. viskas gerai..."
Kartojau tai mintyse lyg nujausdama kažką blogo, bet mano nuojauta dažnai būna klaidinga tad raminau save toliau.
Paspartinau žingsnį.
Bet tada išgirdau kelis garsius šuolius link manęs ir mano akyse pasirodė tamsa.
Kažkas man uždengė akis.
Sustingau lyg būdama transo būsenoje... Bet mintys greitai suveikė ir prisiminė.
"Noah? Juk jis man uždengė akis mane pagazdindamas...."
-Noah....? Jau gali mane paleisti tai visai nejuokinga...
Vaikinas man nieko neatsakė. Tyla.
"Kas per šūdass"
Kuo toliau tuo labiau mano širdis ritosi į kulnus.
-Noahh! Paleisk, - surėkiau ir stumtelėjau jį nuo savęs, bet nustumti jo man nepavyko.
-Paleiskk!!,- Stūmiau jį nuo savęs iki kol išgirdau balsą.
-Tylėk!,- Tas balsas tikrai ne.....
"TAI NE NOAH!" pradėjau rėkti viduje ir jau norėjau rėkti kuo garsiau jog kažkas mane išgirstų, o ne tik aš, bet mano burna tuojaus buvo užspausta kažkieno ranka.
Skruostu nusirito ašara... Bandžiau priešintis, bandžiau tą žmogų nustumti nuo savęs ir bėgti, bet mano pastangos buvo beviltiškos.
"Prašau.... Paleisk"
Negalėjau tai pasakyti jam, tad sakiau, tai savo mintyse išvien kartodama, tikėdamasi jog jis mane paleis.
Staigiai sušvietė mašinos šviesos kitame gatvės gale ir jis turbūt išsigandęs atleido ranką man nuo burnos.
Staigiai suveikus mintims kurios prisiminė tiek žiūrėtų filmų scenų aš įkandau jam į ranką ir bandžiau bėgti.
Tas nepavyko... Neveltui esu realiame gyvenime, o ne filme.
Jis mane pagavo vos tik pradėjus bėagti, bet prieš uždengiant jam mano burną spėjau surėgti kuo garsiau.
Nežinau ar kažkas taip ir išgirdo, nes jau buvau praradusi visas viltis jog man kažkas padės ir tikėjausi blogiausio. Nes kas man ir be liko...
Skruostais nuriedėjo ašaros kai tik pajaučiau šaltą, metalinį daiktą sau prie kaklo.
"Prašau...."
Paskutinį kartą pasakiau tai mintyse  ir atrodo praradau visas jėgas nuo muistymosi ir bandymo pabėgti. Jaučiausiii bejėgė, bijojau, nežinojau kas man nutiks ir tiesiog norėjau numirti, bet manau tas ir išsipildys...
Išgirdau užsidarant tyliai kažkurio namo duris, bet nežinojau kurio nors tai ir buvo nesvarbu, nes dabar turėjau galvoje visai ne tą. Aš tiesiog norėjau jog visa tai baigtųsi.

Tas vaikinas mane suspaudęs taip jog nepajudėčiau kažkur temte tempė, o jei aš tik stipriau pasimuistydavau dar labiau prispausdavo tą šaltą daiktą prie kaklo kuris mano manymu buvo peilis.
Vienu momentu galvojau jog apalpsiu, nes tuo momentu pasaulis slydo man iš po kojų.
Užsimerkiau... Atsimerkiau ir tai pakartojau dar kelis kartus.
Kiek mačiau, per susiliejusį vaizdą nuo ašarų tas vaikinas mane tempėsi už kažkokio namo kampo kur visai nėra žmonių, bet tada pajaučiau palengvėjimą... Tas vaikinas atšoko nuo manęs.
"Jis mane paleido?..... "
Su paskutiniais žodžiais galvoje nebemačiau nieko.

.......

55 dalis ❤️Taip pat atsiprašau už klaidass❤️Ofc lauksiu komentaruose kažkoo ir vote❤️👇Ačiū jog skaitotttt 🍉❤️
(Hehehhe ir taip aš, be viršuje esančios dainos negalėčiau gyventi tai todėl ją čia įdejau nors ji ir neatitinka šios dalies mood.... :)))) ) Bye✨