Why you? (Lėtai rašoma)

[57]

Alisos pov.

Pabudau pajautusi kažkieno ranką mano džemperio kišenėje. Tas kažkas mane laikė ant rankų. Akys degė nuo ašarų ir šiurpuliukai ėjo per kūną nuo šalčio ir baimes.
Pakėliau akis ir bandžiau įžiūrėri kas mane laiko, teko sumirksėti, nes per ašaras taip ir nieko nesimatė.
"SHAWN!!!!"
Pradėjo kauptis dar daugiau ašarų pamačius jį. Permečiau rankas per vaikino kaklą ir apsikabinau jį.
Nieko nesakiau tiesiog stipriiai apsikabinau, nes man tereikėjo tik to.
Tik jo.
-Ar tau viskas gerai?,- išgirdau švelnų vaikino balsą.
Tylėjau, nieko nesakiau.
-Alisa?
Jis bandė mane prakalbinti, bet aš tylėjau, nes balsas atrodo užsikirto ir negalėjau pratarti nė žodžio.
-Ar gali man ką nors pasakyti?
Žinojau jog nesakysiu, bet vistiek linktelėjau galva.
-Tai atsakyk ar bent palinksėk galva taip atsakydama man į vieną ir paskutinį klausimą.... Ar tau viskas gerai?
Dar kartą linktelėjau galva jog man viskas gerai, bet jo vistiek nepaleidau, nes šiuo momentu tik su juo jaučiausi
saugi.

Stovėjome taip ir tylėjome turbūt kelias minutes, bet man atrodė jog  praėjo tik kelios sekundė.
-A... Ačiū,- sumekenau kūkčiodama iš baimės.
-Alisa,- švelniai atsuko mano raudoną veidą nuo verkimo į save - aš jį būčiau užmušęs jei jis tau kažką būtų padaręs.
Išgirdusi jo tokius žodžius pajaučiau nuriedant ašarą skruostu ir apsikabinau jį vėl, bet šį kartą dar stipriau

Susivokusi jog mes stovėjome lauke ir buvo tikrai ne šilta, atsitraukiau nuo vaikino ir pradėjau ieškoti namų raktų.
"Pamečiau?"
Pirma mintis iškilo kai jų neradau. Apčiupinėjusi visas kelnių ir džemperio kišenes tyliai ištariau:
-Manau pamečiau namų raktus..., - Susiėmiau už galvos.
-Eime aš tave palydėsiu pas save ir aš nueisiu jų paieškot.
-N... Ne aš eisiu kartu...,- traukiau ir visai sukau džemperio rankoves jog nusiraminčiau, nes prisiminusi tai galvojau vėl pravirksiu.
Shawn ištiesė man savo ranką ir aš ją norėjau paimti, bet pamačiau suplyšusę rankovę ir didelę žaizdą.
-Shawn... Tai... Jis tave sužeidė?, - paklausiau švelniai paėmusi jo ranką pažiūrėti.
-Niekis... Eime,-Pradėjo eiti vaikinas, bet aš sustojau ir laikiau jam už rankos.
-Ne niekis Shawn... Tau reikia tai sutvarstyti.
-Juk viskas gerai, tai niekis Alisa... Eime ar taip ir stovėsim už tavo namų durų?
Aš linktelėjau nesiginčindma su juo, bet tik suradusi namų raktus aš pati jam sutvarstysiu žaizdą, nes tai mažiauriai ką galiu padaryti už, tai ką jis dėl manęs padarė.
Abu ėjome tuo takų ir man kaupėsi ašaros.
Shawn nepaleido mano rankos ir tas mane nors šiek tiek ramino.

Priėjome tą vietą kurioje aš tam vyrui  įkandau ir bandžiau bėgti.
-radau...,-Atsitūpusi paėmiau raktus kurie gulėjo ant žolės.
Reikėjo tik džiaugtis jog telefono dėkliuke buvo banko kortelė tad jos nepamečiau kaip ir telefono.

Abu atėjome pas mane namo.
-eikš,-uždariusi namų duris paėmiau jam už rankos ir atsivedžiau į virtuvę.
Shawn atsisėdo ant kėdės, o aš susiradau vaistinėlę.
-Duokš ranką,- paliepiau.
Shawn ištiesė ranką, bet džemperis trugdė nuvalyti visą kraują, o paraitoti rankovės būtų nepavykę.
-Nusiimti?,-paklausė vaikinas, o aš šiek tiek susigėdusi linktelėjau.
Vaikinas nusivilko džemperį. Tai mane trigdė ir buvo nejauku, nes jis buvo be jokios maikutės, bet turėjau jam sutvaratyti žaizdą.
Nuvaliusi visą kraują ir dezinfekavusi žaizdą pasiėmiau vaistus kuriuos man visada tepdavo mama kaip įsipjaudavau jog neužkrėščiau žaizdos
-auč... Graužiaa..., -vos tik vaistai prilieciau jo žaizdą jis truoktelėjo. -Atsiprašau, bet teks pakentėt. Užtepiau vaistus, o tada tvarščiau ilgą pjūvį ant vaikino rankos.
Sukau bintą aplink vaikino ranką ir jis prabilo:
-Labai skaudėjo nukritus nuo kėdės?,-pažiūrėjo įmane.
-Truputį, bet viskas gerai,- išspaudžiau šypsnį lūpų kamputyje, o tada jis dingo prisiminus tai jog Shawn tada norėjo pas mane ateiti, bet apsisukęs išėjo pamatęs Noah...

Jau liko keli apsukimai ir bus baigta.
"Visai pamiršau Shawn pasakyti jog Ana tuoj taip pat ateis"
Vos tik man prisiminus Aną atsidarė namų durys ir draugė surėkė:
-Grįžauuuu,- nusišypsojo atsisukusi į mane, o tada pamačiusi mus pakeitė savo veido išraišką.
-Kaas jum abiem atsitiko?,-susiraukė ir priėjo prie manęs.
Nieko nesakiau ir toliau baigiau tvarstyti Shawn ranką.
-Ar kažkas man paaiškins?
Vistiek kartu su Shawn tylėjome, bet vos tik užrišau bintą ji atsuko mano veidą į save.
-Kas atsitiko?,- rimtu veidu paklausė.
Aš apsikabinau draugę ir pajaučiau nuriedančią ašarą.
-Ar kažkuris galit man pasakyti kas atsitiko? Ar taip ir tylėsit?,-piktai paklausė turbūt iš susirūpinimo Ana -Alisa tuoj pat sakyk kas atsitiko..., -vėl bandė išgauti atsakymą, bet man vėl balsas lyg užsikirto- Shawn prašau bent tu pasakyk...
-Amm.... Aš nežinau kas buvo nuo pradžių, bet Alisą užpuolė kažkoks psihinis ligonis....,-perbraukė ranka per savo tamsiai rudas, susivėlusias bangas.
-Ką??! Jūs juokaujat? Pasakykit jog juokaujat...,- Atsuko mano veidą ji į save.
Aš iš lėto papurčiau galvą jog ji suprastų jog niekas nejuokauja.
Ji pažiūrėjo į mane, o tada į Shawn su taip pat kaip ir man susikaupusiomis ašaromis akyse.
-Ar tau viskas gerai? Aš būčiau numirusi jei tau kažkas būtų nutikę Alisa.
-Dabar viskas geraii...Jei ne Shawn aš nežinau kas man būtų nutikę, bet dabar viskas gerai, - pagaliau pasakiau Anai.
-Aš daugiau tau vienai naktį eiti niekur neleisiu. Supratai Alisa?
Linktelėjau šyptelėjusi lūpų kampučiu.
Nenorėjau jog visi dabar liūdėtų vien tik per mane ir per mano kvailas ašaras tad atsitraukiau nuo Alisos ir nusivaliusi jas su nedidele šypsena pasakiau:
-Ammm.. T.. tai gal norit arbatos kažkas, nes aš nenoriu dabar jog apie visa tai galvotume...Tiesiog galim tai pamiršti, o mano mama apie tai neturi sužinoti.
-Kodėl neturi sužinoti?, - pirmas paklausė Shawn, o tada prabilo ir Ana.
-Arbatos neatsisakysiu... Bet kodėl negalima sakyti tavo mamai?
-Amm..., - apsisukau ir nuėjau prie arbatinuko, - labai keista situacija susiklostė prieš mamai išvykstant todėl...,- paėmiau puodelius ir nunešiau ant stalo.
Abu į mane pažiūrėjo nesupratę, o tada prisiminiau jog to nesakiau nei Anai.
-Kas? Kodėl taip žiūrit?,-paklausiau.
-Kokia keista situacija?,- paklausė Ana.
-Man irgi įdomu būtų sužinoti...,- pritarė Shawn.
-Amm kaip čia pasakius... Naa mano mama norėjo jog aš..., -Nutesiau.
-Kad tuuu.... , - pertraukė Ana taip pat nutesdama paskutinį žodį.
-Ughh visą šitą svaitę nakvočiau Shawn namuose... O aš pasakiau jog aš ten tikrai nenakvosiu. Irr jei ji visa tai sužinos aš kitą kartą neišsisuksiu...Ar iš viso nuo pat šiandien eisiu pas jį,-greitai sumaliau tikėdamasi jog nei vienas iš jų nesuprato ką aš ką tik pasakiau.
-Mano namuose?
-Shawn namuose?
-Mano tokia pat reakcija buvo...,- prikandau lūpą jog nenusišypsočiau iš jų, nors tuo pačiu man buvo ir gėda ir liūdna.
-Kodėl?
-Tai tu gal nori mano mamos paklaust Ana?
-O aš būčiau nieko prieš,-tyliai prasitarė Shawn.
Pajaučiau karštį žanduose išgirdusi tai, o Ana pažiūrėjo į mane taip pat nejaukiai, bet su šypsena.

.........

57 daliss 🍇💜👀AČIŪ jog skaitėt🦄🌸(Atsiprašau už klaidas kaip kiekvieną kartą)🍓❤️