Why you? (Lėtai rašoma)

[51]

Bandžiau įžiūrėti į vaikino veidą kuris buvo užsidėjęs didelį kapišoną ir per kurį nesimatė nei plaukų nei dalies veido.

Vaikinas turbūt suprato jog aš jo neatpažinau ir jį nusiėmė.
-Aš atsiprašau... Aš nemaniau jog tu išsigasi,- pamačiau Noah... O gal labiau susirūpinusį jo veidą.
-Tu žinai kaip mane išgazdinai?,- atsidusau. Aš truputi supykau, nes mano širdis tikrai nusirito iki pat kulnų.
-Juk aš labaaiiiii atsiprašauu, dabar jau galii ateiti ir pasisveikinti?, - ištiesė rankas.
-Tau dar negana tokio pasisveikinomo?, - susiraukiau.
-Nagii Alisaa... Pasakyk jog tu nerimtai,- pavartė akis.
-O jeigu rimtai?
-Na gerai aš ateisiu ir tave apkabinsiu ,- nusišypsojo ir apkabino mane.
-Bet dabar tu turi prižadėti jog mane lydėsi namo, nes aš viena tikrai neisiu,- apkabinau jį taip pat.
-Prižaduuu,- nusijuokė.
-Tu išprotėjęs ir visaii nejuokinga.
-Tik truputį.
-Na gerai tik truputi, bet tikrai ne daugiau,- nusijuokiau pažiūrėjusi į jo plačią šypseną.

....

Abu nuėjome į parduotuvę ir ačiū dieve ji dirbo visą parą. Abu nusipirkę ledų lyg maži vaikai ėjome pasivaikščioti.
Eidama ir žiūrėdama į žvaigždes bei šnekėdama su Noah nesigailėjau jog išėjau pasivaikščioti. Turbūt net džiaugiausi tuo jog jis man pasiūlė susitikti, nes man to tikrai reikėjo. To ramaus pasivaikščiojimo ir atsiribojimo nuo visko aplinkui. Turbūt tai mano pirmas toks pasivaikščiojimas ir dar su vaikinu, nes aš niekada neidavau tokiu laiku pasivaikščioti net su Ana.

Musų pasivaikščiojimą ir pokalbį su garbaniumi staigiai nutraukė mano skambantis telefonas.
Noah pažiūrėjo į mane klausiamu žvilgsniu.
-Ammm... Atsiprašau..., - iš pasimetimo nusišypsojau ir bandžiau ištraukti telefona iš galinės kelnių kišenės, bet man kaip tik tuo metu gavosi ne kaip.
Vos tik išėmiau telefoną ir jis nutilo.

"MAMA??!!! Dabar man šakės. Uoj Alisa tu prisidirbai vos tik išėjusi iš namų ir nepasakiusi nieko mamai"
Mintyse kilo tikra sumaištis nežinojau ką daryti ar ignoruoti ir greičiau bėgti namo ar paskambinti, bett uoj ne ne nee ne skambinsiu , nenoriu jog Noah išgirstų mano mamos šūksnius sklindančius iš telefono. Uoj ne ne ne.
"Alisa galvokkk galvokk"

Mano paniką nutraukė vaikino balsas kurį aš buvau visai pamiršusi šiuo. momentu
-Ar tau viskas gerai? Kas tau skambino jog tu taip išblyškai?, - pažiūrėjo į mane savo rudomis akimis kurios man priminė Sha... Uoj nieko man jos nepriminė NIEKO ką aš čia kalbu...
-Amm manau aš jau turėčiau eitii, nes dabar tikrai gan vėlu irr... Na tiesiog man reikia eiti, - greitai sumaliau vaikinui sakinį ir net nežinau ar jis kažką suprato. Teko išsisukinėti, nes kuo ilgiau delsiu tuo man bus manau  blogiau.
-Bet kodėl taip staiga? Kažkas atsitiko?, -taip ir nieko nesupratęs pasiteiravo.

"Nee Noahh tikraii nieko neatsitikoo... Tik taii jog mano laidotuvės prasidės už penkiolikos minučių... Čia tikrai nieko viskas geraiii"
Nerviškai nusišypsojau nuo savo minčių, o jis į mane pažiūrėjo lyg į psichopatę... Aš jumm sakiauu jog taip ir atrodauu. Tiesiog puikuu.
-Na tiesiogg taip jau atsitikooo... Kitą kartą manau galėsime pabūti ilgiauu, bet dabar man tikrai reikia eiti. Atsiprašau,- jau sukausi eiti, bet jo balsas mane sustabdė.
-Bent atsisveikinti galėtum,- pavartė akis ištiesęs rankas į šalis.
-Ugh... Tu mane erzini, - priėjau prie jo ir apsikabinau- O dabarr aš tikrai turiuu eiti. Iki,- nusišypsojusi ir paskutinį kartą pažiūrėjusi i plačią jo šypseną nusisukau ir sparčiu žingsniu pasileidau namo.
-Alisaa tau šitas vakaras nesibaigss negerai as tiesiogg nujaučiuu...,- burbėjau sau po nosimi vos gaudydama kvapą. Išsitraukiau iš kišenės telefoną ir radau žinutę gautą prieš kelias minutes.
-o dabar taii amenn, -persižegnojusi atidariau žinutę ir su akies krašteliu žvilgtelėjau į ją.

Mama: Kodėl tu neatsiliepiii? Kodėl tu man neperskambinai Alisa ir palaauk kodėl tu ne namie panelyte, ir kodėl man nieko nepasakei jog išeisii irrr dar tokiuu laikuuu??!

-Va dabar galiu grįžus krautis daiktus ir kraustytis tą savaitę būti pas Shawn, nes ji manęs vienos po šito tikrai nepaliks.... PALA PALA KAIP TAI PAS SHAWN,- Prisiminusi jos žodžius ką ji pasakė prieš man išeinant į mokyklą aš sustingau,- jei ji mane išsiūs pas Shawnn... Nenene ji to nesugalvos tikrai ne ką aš čia šneku,- pradėjau vos ne bėgdama namo ginčytis su savimi, bet karu ir raminti jog taip nenutiks, nes to tikrai nenorėjau.

Pagaliau pasiekusi namus tyliai pradariau duris ir įėjau į vidų.
-Ji miega?, - tyliai savęs paklausiau uždarydama duris.
-Kur tu buvai?, - staigiiai įsijungė virtuvėje šviesa ir pasigirdo mamos balsas ir jis tikrai nebuvo švelnus, o nuo to aš net stuoktelėjau.
-amm aš... Aa aš... buvau, - pradėjau rodyti pirštu i duris , o tada į save, o tada į nežinau kur, nes as pati nežinau ką aš čia stovėdama dabar darau.
-Kodėl tu nieko man nesakiai jog išeini ir dar taip vėlai? Su kuo tu išviso susitikai? Ar tau sunku man pranešti prieš išeinant? Tu nori mano paskutines nervų lasteles sunaikinti tokiom savo nesamonėm Alisa?, - užbėrė mane klausimais lyg kokią skruzdėlytę smėliu. Kiekvieno klausimo ir iš viso kiekvieno žodžio klausiausi labai įdėmiai, bet iš paskutinio mamos sakinio negalėjau nesusijuokti.
-Atsiprašau?Tau tai juokinga, - susiraukė mama.
-Ne ne ne aš atsiprašau... Tiesiog..., - pradėjau juoktis kaip aną karta kai Ana nukrito prieš savo simpatija.
"Ji mane tikrai užmuš, bet as negaliuu..."
Mama į mane žiūrėjo rimtu žvilgsniu ir nieko nesakė, o aš tiesiog juokiausi.

-Ar gali baigti?, - pagaliau paklausė.
-Aš atsiprašau...., - pažiūrėjau į mamą ir iškarto apsiraminau, na bent man taip atrodė- gerai baigiu viskass..., - susiėmiau už burnos.
-Ar tu gali bent pasakyti kur tu buvai tokiu laiku?, - dar kartą atsidususi paklausė.

.....
Kelias sekundes nieko nesakiau, bet tada pradėjau vėl prunkšti, nes prisiminiau tą Anos reakciją.
-Ar galiu į tuoletą, - juokdamasi pradėjau ramstytis prie sienos iš juoko ir noro į tuoletą.
-Viskas as pasiduodu, - Mama iškėlė rankas į viršų ir pradėjo taip pat juoktis -Alisa kodėl tu negalėjai būti panašesnė į mane, o ne į savo tėti jūs tikrai abu kažkokie keisti, -lipdama laiptais į savo kambari pasakė.
-Mamm grožį juk iš tavęs paveldėjauu, bet atsiprašauu aš tuoj apsisysiosiuu,- bėgdama i tuoletą pasakiau.
-Kaipp mielaaa iš tavo pusės Alisaa, - sušuko ji.

....

Dar vis kikendama išėjau iš tuoleto ir atsidusau...
"O dieve... Paskutines nervų lasteles sunaikinsiu na šiitas tikrai geras mam"
Įeidama į savo kambarį paskutinį kartą sukikenau ir dabar jau tikrai apsiraminau, bet savo šypsenos tikrai neslėpiau.
Apsirengusi pižamą šokau atgal į savo lovą.
Pasiėmiau telefoną ir parašiau Noah

Alisa: Darr kartą atsiprašauuu... Labanaktiss.
Noah: Na nežinau ar atleidžiuu... Labanaktis Alisa

Nusišypsojau ir padėjusi telefoną ant spintelės įsisukau į savo patalus ir užsimerkiau... Bet tada vėl atsimerkiau.
"O Noah neturėjo manęs palydėti namo?"
Sukikenau ir po gerų manau penkiolikos ar dvidešimties minučių užmigau su mintimis apie šiandieną.

.......

51 dalisss hehheheh💕🌸Aš sakiau jog kelsiuu dažniau tai štaiii❤️Ačiū jog skaitottt❤️Ir taipp šiandien nežinau kas man yra...viskas labai funny tai ir dalis tokia🌸(Kaip visada atsiprasau uz klaidas) 💎