Ryte prabudau anksti ir tai tik lietaus kaltė. Lašelių barbenimas į palangę buvo nepakenčiamas. Prisivertusi išlipti iš lovos, nusimaudžiau ir persirengusi nuėjau į virtuvę. Kavos puodelis dabar būtų neprošal. Niūniuodama melodiją taisiau kavą. Krūptelėjau išgirdusi atsikrenkštimą. Visu kūnu atsisukau ir prieš akis išdygo Zayn. Nužvelgiau jį ir toliau tęsiau savo darbą.
-Labas rytas,- kaip visad kimiai nuskambėjo jo rytinis balsas.
-Kam labas, kam nelabai,- suburbėjau net neatsigręždama į jį.
-Ir kaži kodėl?- net nematydama jo veido, galiu garantuoti, kad jo antakiai pakelti.
-Lietus ir aimanos iš jūsų kambario neleido normaliai pamiegoti,- ir štai čia pasirodė dalelė mano pavydo, kuri neturėjo išlįsti į viešumą.
-Atleisk, kitą kartą pasistengsime būti tylesni taip kaip jūs,- vaikinas sarkastiškai sukikeno.
Neatsakiau, nes Zayn žino, jog Nikas man kaip brolis ir nieko tarp mūsų būti negalėtų.
Juodaplaukis atsistojo už manęs. Mus skyrė vos keli centimetrai, bet po akimirkos jis sunaikino tarpą prispausdamas savo kūnu mane prie spintelės. Jo rankos atsirado ant mano liemens, o karštas kvėpavimas atsimušė į kaklą. Pripažinsiu, man patiko, bet jis negali to suprasti.
-Zayn, paleisk mane,- pradedant muistytis tariau.
-Lora, kartais tu nepavydi Ritai?
-Nematau reikalo jai pavydėti,- piktai atrėžiau ir sukaupusi paskutines jėgas, išlindau iš jo gniaužtų.
-Neužmiršk kam priklausai!- riktelėjo jis kai buvau beišeinanti iš virtuvės.
-Aš tau ne koks daiktas, jog priklausyčiau!- ne ką tyliau atsakiau ir kupina įsiūčio trenkiau vaikinui į skruostą.
Zayn galva pakrypo į šoną. Jis sukando dantis, nes jo skruostikaulis išryškėjo ir tada atsisukęs į mane, pažvelgė savo rudom akim. Porą minučių tiesiog stovėjome, kol galiausiai jis neužgaudamas manęs pasišalino iš kambario.
Tikėjausi gauti smūgį atgal ar bent būti apšauktai, bet nebuvo nieko panašaus.
Po valandos, gal kiek mažiau, žmonės sugužėjo pusryčiauti. Stalas buvo nukrautas įvairiomis gėrybėmis. Ore tvyravo kavos ir vaisinės arbatos kvapai. Visi linksmai šnekučiuodami pusryčiavo, o manęs maistas visai nedomino. Akimis susiradusi laisvą vietą, nuėjo ir atsisėdau ten.
-Lora, kodėl šiandien taip anksti prabudai?- kąsdamas bandelę pasiteiravo Nikas.
-Lietus prikėlė,- šyptelėjau.
Visų dėmesį patraukė durų skambutis. Kadangi buvau vienintelė kuri nepusryčiauja, nupėdinau link durų. Jos stiklinės, todėl puikiai galėjau matyti žmogų stovintį už jų. Sustojau ir nejudėjau. Ką po velnių jis čia daro? Po tiek laiko aš matau jį prieš save, po palikimo tai pirmas kartas. Nutariau nesivarginti ir nedaryti jam durų. Dėl susikaupusių emocijų tiesiog nuskuodžiau į savo kambarį. Vyras skambinti į duris nesiliovė, taigi kažkas jas pravėrė už mane.
-Tėti?- klausiamai tarė Zayn.
Nieko nesupratusi vėl nusileidau laiptais žemyn. Tikėjausi, jog jie bus sveitainėje, bet mano nelaimei, visi susirinkę tiesiai šalia laiptų.
-Ką tu čia veiki, Lora,- susiraukęs paklausė juodu kostiumu apsivilkęs vyras.
-Tavęs galėčiau to paties paklausti, Yaser,- piktai atsakiau.
-Po velnių, paaiškinkite kas čia vyksta!- suriko įtūžęs Zayn.
-Lieka Zayn ir Lora. Visi kiti nešdinkitės iš šio kambario,- griežtai įsakė Yaser.
