Išgirdusi durų trenksmą, pašokau nuo kėdės ir nuskuodžiau tenais. Prieš akis iššoko juodaplaukis, o aš iš inkstinkto ir didelio įniršio, vožiau jam į snukį. Šis vaikinukas nusipelnė dar ne tiek.
Kai mojausi antrą kartą, buvau sustabdyta. Jis stipriai suėmęs mano rankas, jas užlaužė ir mano inkštimas jam buvo nė motais.
-Po velnių, Lora, kas tau užėjo?- suriko tiesiai į veidą.
-Kas man užėjo? Tai tu liepi persekioti Evan ir jo draugus!- sušukau atgal.
-Nesikišk ne į savo reikalus,- burbtelėjo paleisdamas mane.
-Evan yra mano vaikinas, todėl jeigu kas nors kesinasi į jo gyvybę, tai dar ir kaip mano reikalas. Juolab jei kesiniesi tu,- įbesdama pirštu į jo krūtine tariau.
-Ak, sakai vaikinas?- kilstelėdamas antakius paklausė.
-Taip,- tvirtai atsakiau.
Nepajutau kai jau buvau permesta per petį ir nešama laukan. Ką jis sau mano? Musičiausi ir mėginau ištrūkti iš jo gniaužtų, bet tai bergždžias reikalas ir faktas, jog man nepavyko to padaryti. Kaip ir maniau, buvau atgabenta į automobilį. Klusniai užsidėjau diržą, nes priešintis jėgų jau nebebuvo.
-Kodėl tu tai darai?- kimiai, vos girdimai paklausiau.
-Ką?- apsimesdamas, jog nesupranta tarė.
-Kimbi prie Evan ir jo draugų. Juk jis nieko tau nepadarė, juo labiau jo draugai.
-Evan nusikalto man.
-Man labai įdomu kaip?
-Tu tikrai nori žinoti?- žvilgtelėdamas į mane paklausė.
-Be abejonių taip,- užtikrintai tariau ir su nekantrumu laukiau atsakymo.
-Jis pavogė iš manęs merginą ir dabar vadinasi jos vaikinu.
Visu veidu atsisukau į jį ir laukiau kol jis nusijuoks. Esu tikra, kad Zayn juokauja. Negaliu patikėti, kad šis dramų nemėgstantis vaikinas, pats jas kursto.
-Zayn, tu turi Zoe ir tarp mūsų nieko negali būti. Kas buvo pražuvo, aš mokausi iš savo klaidų ir judu toliau. Jeigu tau tikrai patinku, leisi man būti laimingai su Evan ir gyventi toliau, nesigręžiojant atgal,- atsidusdama pasakiau viską ką laikiau viduje.
-Zoe mergina, kuri man kažkuo priminė tave, dėl to mane ji sudomino, bet supratau, kad niekas man neatstos tavęs. Lora, pamenu savo klaidas ir prižadu jas taisyti, tiesiog maldauju suteik man dar vieną šansą. Prašau,- gailestingai, netgi su ašaromis akyse, pasakė žvelgdamas į mane.
-Gali neprašyti, nieko nebus. Per tave išgyvenau ir taip daug. Dar daugiau bėdų man nereikia. Puikiai prisimenu mūsų pirmą susitikimą, dėkoju Dievui, kad teko pažinti tave, bet tarp mūsų nieko nebus ir įsikalk sau tai į galvą. Leisk man ramiai gyventi paauglės gyvenimą, ačiū.
Zayn nieko neatsakė, bet akies krašteliu mačiau jo skruostu slystančias kelias skaidrias ašaras. Pripažinsiu, pati jaučiuosi prastai. Man nėra lengva visa tai sakyti, o tuo labiau matyti kaip jis verkia, ne dėl bet ko, o dėl manęs.
Sustojome prie namo ir aš nieko nelaukusi nulėkiau į savo kambarį. Nenoriu nieko kito, kaip gulėti lovoje ir lieti ašaras ant pagalvės.
Išsimaudžiusi šiltam duše, sugriuvau į savo minkštus patalus. Tikiuosi nieks manęs šįvakar netrukdys ir leis pabūti vienai su savo mintimis.
Pajutusi purtymą pramerkiau akis, kurios su mielu noru būtų užmerktos. Prieš mane išdygo Safaa, sakydama, jog turiu keltis, nes reikia apsipirkti mokyklai. Nenoriai pakilau iš lovos ir nuėjau į vonios kambarį, atlikti savo rytinę rutiną.
Susiruošusi, nusileidau apačion. Šiandien pati sau patinku kaip atrodau. Balta maikutė, šviesiai mėlyni plėšyti džinsai ir balti kedai. Paprasta, bet man tinka.
Šį rytą virtuvėje šeimininkavo Zoe. Merginos ir Zayn sėdėjo prie stalo ir laukė pusryčių, kai aš tuo tarpu nebuvau išalkusi.
Nužingsniavau į svetainę ir prisėdusi ant sofos įsijungiau televizorių. Žiūrėjau kulinarinę laidą, kuri manęs nė kiek nedomino, bet laiką praleisti kol jie pusryčiaus kažkaip jug reikia.
-Lora, ateik pusryčiauti,- suriko Safaa iš virtuvės.
-Ne alkana,- surikau atgal.
Už manęs pasigirdo sunkūs žingsniai, bet labai to nesureikšminau. Po akimirkos prie manęs ant sofos sudribo Zayn. Nesupratau tokio vaikino poelgio.
Kadangi jis atsisėdo ant mano kojų, o faktas tas, kad sveria jis ne per mažiausiai, jam teko susikelti mano kojas ant savęs.
-Kodėl nevalgai?- tyliai pasiteiravo.
-Nesu išalkusi.
-Labai seniai bevalgiai, nenoriu, kad mirtum badu kol aš tave prižiūriu.
-Nesijaudink, dar ilgai maišysiuosi tau,- atsidusdama tariau.
-Lora, tu man niekada nesimaišai, o dabar tučtuojau kelk savo užpakaliuką į virtuvę,- pliaukštelėdamas tarė.
-Ne-no-riu,- skėmenuodama, lėtai ir aiškiai atsakiau.
-Supratau, kitaip nieko nebus,- atsistojęs išėjo atgal į virtuvę.
Nesupratau ką Zayn turėjo omenyje. Poros minučių bėgyje, jis vėl pasirodė svetainėje, bet šįsyk su lėkšte, kurioje garavo šviežiai iškeptas omletas.
Juodaplaukis atsisėdo ant žemės, netoli mano galvos ir mažais gabaliukais sugnaibęs, pakabino vieną omleto dalelę ir artėjo link mano veido:
-Nagi lėktuvėlis parskrenda, išsižiok.
Nenoromis suvalgiau kelis gabaliukus. Šiomis dienomis apetitas nėra mano geras draugas, kas išties stebina. Kitomis dienomis ryju kas pasimaišo po ranka, na, o dabar atvirkščiai.
Šis Zayn poelgis labai mielas, bet nujaučiu, kad taip jis elgiasi, jog palenktų mane į savo pusę. Bet kam po velnių jam manęs reikia? Aplink jį sukiojasi būriai dailiausių panelių, bet šis vaikinas užsimanė skaudinti būtent mane. Vėl ir vėl. Aš kaip kvailė pamilau jį ir maniau, kad žaidėjas pasikeis. Taip nebūna.
Visiems pabaigus valgyti pusryčius, Safaa ir Walihya mane išlydėjo į parduotuvę.
Pasiėmusios didžiausią vežimą prikrovėme jį pilnut pilnutėlį. Jaučiuosi kiek nesmagiai leisdama Malik šeimos pinigus, bet merginos mane ramino, kad viskas yra gerai, nes nuo šiol aš taip pat jų šeimos narė. Nesu pratusi tiek išlaidauti, bet pripažinsiu, jog prisirinkau tikrai gerų dalykėlių.
Kadangi maišus tempti namo mes nepajėgtume, tenka paskambinti kažkam, kas galėtų mus pavežėti. Evan. Jis nedvejodamas sutiko mus parvežti namo.
Neilgai trukus jau buvome pakeliui namo su linksmomis dainomis. Safaa ir Walihya nesidrovėdamos dainavo, o aš pliurpiau su Evan apie visai nereikšmingus dalykus.
Man patinka, kad prie jo galiu elgtis kvailai ir jis to nesureikšmina. Abu esame vienodai pakvaišę, net rimčiausiose situacijose randame iš ko pasijuokti. Viskas su šiuo vaikinu gerai, gal net gi per gerai...
*Labai atsiprašau, kad nekeliu dalių, bet man kūrybinė krizė... Visai nusivažiuoju ir nežinau ką rašyti. Sunku dėlioti mintis. Bet įkeliu bent šį tą, kas didelės įtakos istorijai neturi. Atsiprašau už klaidas, laukiu nuomonių!☄❤
