Atsitraukiau nuo vaikino veido ir žvelgiau į Zayn rudas, lyg šokoladas akis. Neįžvelgiau jokių emocijų jose, todėl kiek nuliūdau ir dar labiau save įtikinau, kad jam tai vienkartinis reikalas. Man bespoksant į jo nuostabų veidą, šiltas vaikino delnas prilietė mano skruostą. Nustebau nuo tokio jo gesto. Jo ranka švelniai glostė mano žandą.
-Zayn, nežaisk mano jausmais. Pats turėtum suprasti, kad nesu žaidimų mėgėja.
-Nejaugi aš tau nepatinku?- šis klausimas privertė mane nusikvatoti.
-Žiūrint kuris tu... Tas kuris mane skriaudžia ar tas kuris daro mane laiminga?- piktai veptelėjau ir laukiau jo atsako.
Vaikinas nieko neatsakė tik pradėjo eiti į priekį. Paskubomis sekiau jam iš paskos, bet tai ganėtinai sunkiai ėjosi, nes jis daug aukštesnis už mane, kas reiškia jo daug ilgesnės kojos.
-Tai gal nustosi skuodęs į priekį?- surėkiau neiškentusi. Sulaukiau kelių piktų aplinkinių žvilgsnių, bet dabar man jie nė motais.
-Neturiu tau ko pasakyti,- panosėje burbtelėjo juodaplaukis.
-Dar ir kaip turi. Atsakyk į mano klausimą.
-Lora, neužmiršk kas aš toks,-agresyviai priartėjęs tarė vaikinas.
-Zayn Malik. Vaikinas griaunantis mano gyvenimą,- mėgindama nuslėpti kylančią baimę, atsakiau.
-Aš esu tas pats žmogus. Ir tas kuris tave skriaudžia ir tas kuris stengiasi dėl tavęs.
-Kokio velnio tu mane muši ar užgaulioji?
Zayn atsiduso ir atsisėdo ant suolelio, kuris stovėjo visai šalia mūsų. Ilgai nelaukus prisijungiau prie jo. Jis trumpai pažvelgė į mane ir vėl žvilgsnį nuleido į žemę.
-Nekontroliuoju savo nervų, savo emocijų. Ypač kai esu tame name... Nenoriu nieko skriausti ar kam nors pakenkti, bet neįstengiu.
Nežinojau ką ir pasakyti. Savo ranką padėjau ant jo kojos ir spustelėjau. Jo akys pažvelgė į mane ir nemeluosiu, kad jose mačiau labai daug liūdesio. Viena ašara išdavikė nusirito jo skruostu, bet jis nedelsdamas ją nusivalė. O dar kiti sako, jog vyrai neverkia. Kartais pamanau kodėl jie neparodo savo skausmo. Jiems lygiai taip pat kaip mums reikia meilės, rūpestingumo ir šilumos.
-Zayn, nepagalvok, kad aš tai sakau savo naudai, bet ar nemanai, kad visi šie nešvarūs reikalai tave verčia į monstrą?- bijodama atsakymo paklausiau.
-Ne tik taip manau, bet ir žinau, jog taip yra... Tiesiog negaliu visko mesti ir paleisti visas merginas. Jos ne tu ir tikrai viską išpliurptų policijai.
-Pasiūlyk joms kažką mainais.
-Geras sumanymas, bet gal nebekalbėkime šia tema, nenoriu susigadinti nuotaikos dar labiau...
-Atleisk,- numykiau.
-Neatsiprašinėk,- tai taręs jis viena ranka apglėbė mane per pečius ir prisitraukęs prie savęs pakštelėjo į kaktą.
Per visą kūną nuvilnijo malonumo banga. Manau pajutęs kaip mane tai paveikė, jis nusijuokė, nes jo krūtinė suvibravo.
-Tu tikrai sudaužysi mano širdį,- suburbėjau dar labiau sulįsdama į jo glėbį.
-Nepabandžiusi nesužinosi.
Atsidusau ir kartu su Zayn pakilę nuo suolelio tęsėme miesto apžvalgą. Nusprendėme, kad Eifelio bokštą paliksime paskutiniam vakarui Paryžiuje.
Kai saulė buvo beveik nusileidusi, o žmonių mieste vis mažėjo, mes patraukėme namų link. Kodėl kai vyksti kažkur kelias atrodo ilgesnis, negu kai reikia grįžti?
