-Lora?- į mane kreipėsi Rita kol apžiūrinėjau jos kambarį.
-M?
-Kodėl tu čia?- kiek pasimečiau, nejaukiai pasimuisčiau ir mąsčiau kaip išsisukti. -Tiek to. Gali man nepasakoti, bet jei kada norėsi išsipasakoti, aš visada šalia.
Šyptelėjau jai ir pasakiusi, jog noriu atsigerti nuėjau į virtuvę. Išties vandens man nereikėjo, tiesiog tame kambaryje vyravo per didelė įtampa. Man pasisekė, kad nieko nesutikau. Susiradusi spintelę kurioje yra stiklinės, išsitraukiau vieną ir pripildžiau vandeniu. Dideliais gurkšniais išgėriau ir jaučiau kaip kūnas atsipalaiduoja. Mėgavausi tuo jausmu iki kol to nenutraukė uždaromų durų garsas. Kažkas grįžo arba išėjo. Paėjus kelis žingsnius į priekį iškart išvydau ką tik į virtuvę atėjusį Zayn. Savo giliomis, rudomis akimis pažvelgė į mane ir priėjęs arčiau sušnabždėjo tiesiai į veidą:
-Šaunuolė, kad Ritai nieko nesakei.
-Ko nesa... Pala iš kur tu žinai?- pasimetusi kiek pakėliau balso toną ir pasigailėjau, nes po šio poelgio gavau lengvą pliaukštelėjimą per skruostą.
-Aš viską žinau,- suurzgęs pasišalino man iš akių, o aš likau stovėti su paraudusiu žandu.
Su lyg kiekviena diena vis labiau manau, kad Zayn yra psichopatas nevaldantis savo emocijų. Vieną sekundę jis ramus, rūpestingas, o kitą iš jo gali tikėtis tik smūgio į veidą. Koks vyras galėtų pakelti ranką prieš moterį? Jis suaugęs vaikinas, kuris turėtų adekvačiai mąstyti ką daro, o aš dar mokyklos nebaigusi paauglė, kuriai viskas dar prieš akis. Žinoma jei man pavyks atsirišti raištį, kurį užrišo tamsiaplaukis. Ką aš šiam pasauly padariau, jog to nusipelniau?
Pabudusi iš savo pamąstymų, laiptais pakilusi, sugrįžau į Ritos kambarį. Pasigailėjau savo poelgio, nes tik pravėrus duris mano akis pasiekė baisus vaizdas. Ant lovos gulėjo Rita ir Zayn, kurie jau ruošėsi užsiiminėti 'vaikų gaminimu'. Ilgai nežiopsojusi į juos uždariau duris ir nusliūkinau atgal į savo kambarį. Trenkusi durimis nuslydau siena ir atsisėdau ant žemės. Pirštus įvėliau į plaukus ir veidą paslėpdama keliuose pradėjau tyliai verkti. Aš nepavydžiu, man tiesiog liūdna, kad name nėra žmogaus kuris būtų nuoširdus ir atviras su manimi, kad Zayn nestotų tarp mūsų. Ir taip, aš jau susitaikiau su mintimi, kad gyvensiu čia ilgai ir 'laimingai'.
Pabudusi iš pietų miego nusprendžiau užkąsti, nes žarna žarną ryja. Mano nelaimei virtuvėje girdėjosi balsai. Galiu garantuoti, jog ten sėdi Rio, Zayn ir Rita. Kitų neatpažįstu. Nedrąsiai įžengiau į virtuvę, taip atsidurdama dėmesio centre. Rita maloniai nusišypso ir jei nebūčiau jų užklupusi, pasakyčiau, kad ji naivi gera mergaitė, bet kaip sakoma nespręsk apie knygą iš jos viršelio.
-Labas,- pasisveikinau su visais ir bandžiau išvengti akių kontakto su Zayn, bet nepavyko. Savosiomis užkabinau rudas jo akis ir stengiausi įžvelgti ten nors kruopelytę gėrio.
-Lora, tau reikia pavalgyti, nes iškrisi iš kojų,- tarė žmogus iš kurio šio žodžių visai nesitikėjau. Rio.
-Tą ir ketinu padaryti,- maloniai šyptelėjau ir nuėjau prie lėkštės apkrautos blynais.
Įsidėjau kelis blynus, apliejau juos klevų sirupu, į stiklinę įpyliau apelsinų sulčių ir atsisėdau šalia Rio. Tai buvo vienintelė laisva vieta, bet galbūt jau geriau sėdėti šalia jo negu prie kitų. Nesmagu tai, kad Zayn sėdi priešais mane.
-Rio, tai ką darysim su Lora?- bekrimsdamas neaišku kelintą blyną paklausė tamsiaplaukis.
-Neįsivaizduoju. Kiek tau metų?- pasiteiravo šalia stūksantis Rio.
-Septyniolika,- atsakiau.
-Velniais, Zayn, ar žinojai?- jis paklausė, o Zy veide matėsi sumišimas.
