*Po 4 mėnesių
Sėdžiu kavinukėje ir bandau suvokti kas ką tik įvyko. Nejučia kelios sūrios ašaros ištryško iš akių. Evan mane paliko. Neskyriau jam daug dėmesio, visą laiką nuo Zayn išvykimo esu lyg nesava. Taip, sutinku su juo, bet Evan net nesistengė manęs suprasti. Visas jo gero vaikino įvaizdis su laiku vis mažėjo ir galų gale jis paliko mane.
-Lora, ėjau pro šalį ir išvydau tave čia verkiančią,- šalia prisėdęs tarė Harry.
-Nevaidink, jog tau rūpi. Tiesiog neapsunkink visko ir eik šalin,- nusišluostydama drėgnus skruostus paliepiau garbaniui.
*Prisiminimas prieš beveik 4 mėnesius
Man reikia pakalbėti su vaikinais. Jie žino visą situaciją, galbūt gausiu kokių patarimų.
Priėjusi prie namo, pabarbenau į duris ir po akimirkos jas pravėrė susiraukęs Harry. Nieko netardamas mane įleido. Nedrąsiai įžengiau į svetainę kur sukiojosi Niall, Louis, Liam. Atsistojau prieš visus ir nors kaip nenorėjau, bet pravirkau.
-Galiu paprašyti jūsų vieno dalyko?- stengdamasi nekūkčioti paklausiau.
-Kokio?- Louis sunėrė rankas ties krūtine.
-Padėkite man, nes aš daugiau taip negaliu,- pargriūdama ant kelių tariau.
-Tam yra psichologai,- burbtelėjo Niall,-Per tave išvyko mūsų draugas, todėl jei kankiniesi dėl jo, taip tau ir reikia.
Visi piktai nudelbė žvilgsnius į mane, o aš sukaupusi jėgas pakilau ir išlėkiau iš namo. Jaučiuosi lyg šiukšlė. Žinau, jog nusipelniau kankintis, bet netgi tie žmonės kuriuos drįsau vadinti draugais, atsuko man nugarą. Draugą nelaimėje pažinsi.
*Pabaiga
-Lora, atleisk, bet tuomet mes pykome ant tavęs, kad ir kas yra pasakyk man, padėsiu kuo galėsiu,- tarė Harry uždėdamas savo delną ant mano rankos.
-Man nesvarbu jūs pykote ar ne, prašiau jūsų pagalbos, o jūs atsisakėte padėti. Jei tada viskas būtų susiklostę priešingai, galbūt nebūčiau prasikankinusi visus 4 mėnesius!- surikau.
-4 mėnesius?- susiraukė.
-Taip, Harry!- paskutinį kartą surikusi pasišalinau iš jo akių.
Nuo šiol nebeturiu ir Evan, jis bent trumpam atitraukdavo mane nuo minčių apie Zayn...
^
Šiandien su klase skrisime į New Yorką. Džiaugiuosi, nes galbūt ten pavyks pabėgti nuo bėdų. Glumina tik tai, kad šioje kelionėje dalyvauja ir Evan.
Susikrovusi paskutinius rūbus, nusileidau apačion. Yaser paėmęs mano lagaminą įkėlė jį į automobilį. Kelias iki mokyklos buvo tylus ir aš jam dėkinga, nes pastaraisias mėnesiais nesu labai iškalbi. Reikia nedaug, jog pravirkčiau.
-Gerai praleisk laiką,- prieš man išlipant tarė.
-Dėkoju,- šyptelėjau ir nulėkiau prie Delisės.
Nors vaikinai nusisuko nuo manęs, ji nesiliovė bendravusi su manimi. Džiaugiuosi, kad bent ji palaiko mane tokiu sunkiu momentu. Visiškai viską jai papasakojau ir Delisė suprato mane.
-Sveika, Lora,- apkabindama pasisveikino.
-Labas,- šyptelėjau.
-Per šias tris dienas neišliesi nė vienos ašaros, kitu atveju aš susisieksiu su Zayn,- ryžtingai tarė.
-Tau nereikės to daryti. Pati stengsiuosi nepravirkti.
^
Mes jau oro uoste. Skrydis labai išvargino, todėl visi išsiskirstėme į kambarius. Gyvensiu kartu su Delise, kuri dabar saldžiai miega. Netrukus nulūžau ir aš.
Pirmąją dieną keliausime po miestą. Pirmiausia apsilankysime prekybos centre, nes yra nemažai mokinių kuriems trūksta tam tikrų daiktų. Man taip pat būtų neprošal akiniai nuo saulės.
Bevaikštinėdama krautuvėlėje išgirdau Evan:
-Sveikas, Zayn, kur šitiek laiko buvai dingęs?- sustingau ir nesugebėjau pajudėti.
Nenoromis atsisukau ir išvydau juodaplaukio akis įsmeigtas į mane. Pasimečiau, nenutuokiu ką daryti. Pagriebiau po ranka pasitaikiusius akinius ir patraukiau link kasos. Mano nelaimei man sutrugdė Evan. Esu tikra, kad jis taip elgiasi specialiai, nes pamatė kaip pasimečiau.
-Lora, nepasisveikinsi su senu draugu Zayn?!- jo garsus išsireiškimas pritraukė visų mokinių dėmesį.
Žiojausi atsakyti, kad tai ne jo reikalas, bet mane pertraukė šalia manęs atsistojusi Delisė:
-Evan, palik ją ramybėje.
-Taigi aš nieko blogo nepasakiau. Ar aš klystu, Lora?
-Užsikrušk,- tariau ir sumokėjusi išskuodžiau iš parduotuvės.
Atsisėdau ant suolelio ir meldžiau, kad Delisė išeitų anksčiau nei Zayn. Deja, mano maldos neišgirstos. Jis prisėdo šalia manęs ir panardino savo pirštus į plaukus.
-Kaip sakoma nuo praeities nepabėgsi...- suburbėjo,- Kas vyksta tarp tavęs ir Evan?
-Niekas,- ašarotomis akimis pažvelgiau į jį.
-Jeigu manai, jog nežinau kas vyksta tavo gyvenime, klysti.
Pažiūrėjau į jį sumišusi žvilgsniu.
-Nejaugi manei, kad išvyksiu tiek toli ir paliksiu tave nežinodamas ką veiki ir su kuo leidi laiką?
-Žinojai kaip man sunku, bet net nesivarginai sugrįžti...- pravirkdama tariau.
-Tu pati norėjai, kad dingčiau iš tavo gyvenimo.
-Taip...- pasakiusi jau žadėjau eiti, bet juodaplaukis sugriebė už riešo ir grąžino mane atgal.
Buvau taip arti jo veido, jog net mūsų nosys lietėsi. Vaikinas dar labiau priartėjo ir įsisiurbė į mano lūpas. Mano rankos tyvuliavo ant Zayn pečių, o jo ant mano liemens. Pilve žaidė drugeliai.
Atsitraukėme nuo viens kito ir sudarėme akių kontaktą.
-Grįžk į Bradfordą. Galime bandyti dar ir dar... Tiesiog grįžk ir būk šalia manęs.
-Lora, tai nėra taip paprasta... Pradėjau verslą čia ir negaliu visko mesti,- atsiduso juodaplaukis.
-Vadinasi nemyli manęs tiek kiek aš myliu tave, jei kelią gali pastoti verslas.
-Praėjo 4 mėnesiai! 4 mėnesiai! Neieškojai manęs, todėl ir negrįžau. Maniau nenori manęs matyti!
-Kur man reikėjo kreiptis? Tavo šeima nenutuokia kur randiesi!
-Žinojai, kad vaikinai tikrai žinos kur esu ir su manimi jie palaiko ryšius. Kas trukdė pasiteirauti jų?
-Aš atėjau pas juos prašydama pagalbos, bet vietoj to, man buvo atsukta nugara. Nebuvo praėjęs net mėnesis!
-Man jie nieko nesakė...- lyg atsiprašydamas pažvelgė į mane.
-Atėjau į namą, suklupau ant kelių ir prapliupau verkti, o jie man tėškė pati kalta, mes taip pat netekome draugo. Niekas man nepadėjo. 4 mėnesiai!- surikau.
Mačiau iš jo reakcijos, kad jis šokiruotas. Nenorėjau taip išsilieti, bet neleisiu kaltinti vien manęs. Abu esame vienodai kalti.
-Už savaitės grįžtu į Bradfordą. Kiek laiko būsi čia?- pakilęs nuo suolelio paklausė.
-Tris dienas.
-Norėtum šiąnakt susitikti?- viltingai pasiteiravo.
-Jeigu man pavyks ištrūkti, žinai, kad taip...
-Puiku, štai mano numeris. Skambink, rašyk nesvarbu kas,- davęs kortelę dingo iš akiračio.
Kas po velnių čia nutiko???
*Žiauriaiiiii nusivažiuoju... Visiškai nėra minčių, valandų valandas rašau, bet va gaunasi nesąmonė. Jaučiu kuo toliau tuo blogiau. Nu, bet negaliu palikti taip visko, tikėkimės ši krizė praeis. Tuo tarpu kol šioji istorija sunkiai einasi, pradedu naują, bet dar nepublikuosiu, manau pirma pabaigsiu su šia. Šiam kartui tiek, dėkui, kad skaitot!❤
