Lietus. Laisvai aplink ranką apsuktas laikrodis rodė antrą. Antrą nakties. Nesrina rankoje stipriai spaudė odinį pavadėlį. Kažkur krūmuose pradingęs jos šuo išniro į blankią, melsvą ir šaltą žibintų šviesą. Žinoma, nasruose jis laikė gerokai už save didesnę šaką. Mergina šyptelėjo. Šviesoje nedidelio biglio akys žibėjo gintariniais atspalviais.
Nesrina truktelėjo ilgą, rusvą pavadį ir nužingsniavo toliau. Penkiolika minučių po antros valandos. Dangus jau dažosi melsva spalva, tačiau parkas tuštut tuštutėlis. Medžiai apsnūdę linguoja pagal vėją, net paukščių giesmės tylios ir daug labiau slegiančios.
Mergina nežinojo ką ji darė būtent čia tokiu metu. Nesrina prisėdo ant naujai nudažyto suoliuko. Ilgi, kaštoniai plaukai prigludo prie lygiai nudažyto medžio ir Nesrina pažvlegė į prie kojų dailiai susirangiusį šunį.
Ji puikiai žinojo kodėl išėjo tokiu metu. Jos tėvai ir vėl susipyko. Ji nenorėjo klausytis jų priekaištų. Nenorėjo girdėti kaip į suvargusias grindis lekia indai ir kaip jos tėvas vėl išvadina motiną kekše.
Nesrina pažvelgė į savo kojas. Į senus konversus ir rožines pižamines kelnes išmargintas mažučiais gėlyčių piešinėliais. Brunetė visiškai neatkreipė dėmesio į tai, kad prie jos jau geras tris minutes sėdi kitas siluetas.
– Sunki naktis? — išgirdo mergina švelnų balsą. Iš pradžių, Nesrina išsigando. kaip ji galėjo prisileisti nepažįstamą žmogų šalia. Antrą suknistą valandą ryto, tačiau ji linktelėjo. Kažkodėl jai nelabai rūpėjo.
Nesrina pažvelgė į nepažįstamą žmogų šalia. buvo pakankamai šviesu, kad būtų įmanoma kažką pamatyti. Šalia sedėjo mergina. Trumpų plaukų ir aštrių bruožų. Tačiau labiausiai Nesrinos žvingsnį patraukė nepažįstamosios akys. Tamsoje jos neišsiskirtų iš kitų, tačiau blankioje žibintų šviesoje jos atrodė kaip du lopinėliai dangaus. Mergina prisivertė nusukti žvilgsnį. Tai buvo labai ilgas ir gal net kraupus akių kontaktas.
– T-Taip. Tikrai. — Nesrina suspaudė pavadėlį stipriau, kita ranka perbraukdama gulinčiam savo augintiniam per nugarą. — Aš Nesrina. O tu? Kuo tu vardu? Ir svarbiausia, ar nelaikai kur nors peilio? Dar nelabai noriu mirti.
– Mano vardas Šarlotė. Malonu susipažinti. — Šarlotė nusijuokė. Jos balsas buvo švelnus ir malonus. — ir ne, neturiu jokių aštrių ar pavojingų daigtų. Ir tikrai nesiruošiu tavęs nužudyti.
Nesrina nusišypsojo atgal. Buvo keista sutikti dar vieną žmogų taip anksti ir tokiomis aplinkybėmis. Buvo keista, bet Nesrina net nesuprato kaip jai reikėjo šito beveik bereikšmio pokalbio.
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
alright, manęs paprašė sugrąžinti šitą nesąmonę,,,, tai truputį pataisysiu, kad gėdos neprisidaryt dar daugiau ir taip po vieną dalį sugrįš :,)
