Nesrina tuščiu žvilgsniu spoksojo į sieną. Šiuo metu jai mažiausiai rūpėjo ką malė Finas. Ji vis klaidžiojo savo mintyse. Tai erzino, nes jos buvo slegiančios ir bereikšmės, tačiau išlysti iš jų nepavyko.
Mažas puodelis kavos šalo ant stalo. Nesrina apsižvalgė. Nedidelė kavinukė kurioje ji sedėjo su Finu buvo beveik tuščia. Ant kelių stalelių stovėjo išgertos kavos puodeliai arba trupinių pilnos mažos lėkštutės.
Pagaliau Nesrina pradėjo klausytis ką taip intensyviai burbėjo Finas. Tiesą pasakius, visa patalpa buvo pripildyta jo balso.
Galiausiai, Finas pažvelgė į Nesriną taip, tartum tikėtusi labai detalaus atsakymo. Mergina tik linktelėjo ir pabandė nusijuokti, kad tik nereikėtų atsakyti. Nesrina žinojo, kad jos draugui labai nepatiko kai jo neklauso. Bet ką padarysi? Jis jau seniai turėjo priprasti prie fakto, kad Nesrinos dėmesį išlaikyti ties vienu pokalbiu nenuklystant, yra nesveikai sunku.
– Tu ir vėl klaidžioji savo galvoje ir nieko negirdi. — Nusišypsojo Finas. Keista, kad jis nesuburbėjo kažko piktesnio.
– Atsiprašau, — sumurmėjo Nesrina. — Aš beveik nemiegu. Nepyk, pasistengsiu būti geresnė klausytoja.
Vaikinas kitame mažo, šiek tiek kreivo stalelio gale prisimerkė. Nesrina žinojo, kad Finui tai nepatinka, nepatinka kad ji nemiega ir vedžioja tą savo šunėką.
Mergina linktelėjo ir Finas toliau tesė pasakojimą apie naujus kaimynus ir jų nesveikai mielą šunį. Jis užsiminė ir apie savo seserį ir, kad po kelių savaičių ji atvyks į miestą.
Nesrina pavydėjo Finui. Buvo keista pavydėti geriausiam draugui, bet ji negalėjo kitaip. Finas turėjo viską apie ką Nesrina galėjo tik pasvajoti – nuostabią šeimą, malonius kaimynus ir gražius namus.
Mergina papurtė galvą. Tai kvaila. Taip negalima.
Kurį laiką jie kalbėjosi apie naują kavinę kurią atidarė prieš kelias dienas ir apie galimybę ten paieškoti darbo. Galbūt jie dviese ten apsilankys ir paragaus kokio pyrago. Niekada nežinai kaip pasisuks reikalai kai draugauji su Finu.
Pro didžiulį langą liejosi saulės šviesa. Lauke buvo neapsakomai gražu. Švietė saulė, žalias medžių viršunes glostė šiltas vasaros vėjelis. Žmonės vedžiojo savo augintinius arba šiaip sėdėjo ant neseniai perdažytų suolelių.
Galiausiai, jie pabaigė gerti arbatą kuri beveik atšalo ir nusprendė išeiti pasivaikščioti. Būtų gaila iššvaistyti tokią dieną sėdėjimui viduje.
أنت تقرأ
antra valanda ir dangus akyse
عاطفيةDu lopinėliai dangaus vietoj jos akių. Kartais patys nemaloniausi dalykai sutveria pačius geriausius prisiminimus.
