– Tau viskas gerai? — Nesrina ištiesė ranką. Už merginų skambėjo skardus juokas. Tamsiaplaukė griebė plaštaką ir šiek tiek svyruodama atsistojo.
– Taip, Taip viskas gerai, — sudėjavo Šarlotė, vis dar tvirtai įsikibusi į Nesrinos ranką. — Nemanau, kad greitu metu galėsiu jais važinėtis.
Nesrina nusišypsojo ir timptelėjo merginą suolelio pusėn.
– Šiek tiek sulenk kelius ir spirkis, nėra taip sunku! Jei norėsi galėtume... — Dėliojo mintis į žodžius, — galėtume nueiti į areną ir ten pasivažinėti. Grindys ten nebus nelygios ir duobėtos. Daug greičiau ir lengviau išmoksi...manau.
Nesrina pasigailėjo šių žodžių. Bala žino, kada ją išvis normaliai išleis iš namų, o vėl naudotis tėvu ir apgaudinėti mamą nebuvo geras planas. Ji papurtė galvą ir laisva ranka pasitaisė kelias nekliusnias sruogas.
– Tikrai? — Nusišypsojo Šarlotė.
– Taip, bet teks kiek palaukti, — Atsiduso. — Mama manęs neišleidžia iš namų, vos per plauką įtikinau tėvą leisti man kiek čia pabūti. Tavo keliams irgi reiktų bent kiek pagyti.
••
Apolas greitai paliko merginas vienas, burbtelėjęs, kad turi nesutvarkytų reikalų. Nesrina ir Šarlotė nusprendė užsukti į ledainę.
Abi jos sedėjo ant šiek tiek kreivo suolelio ir mažais, spalvotais šaukšteliais kabino ledus. Nesrinos ledai buvo šlykštūs, ji pasigailėjo jų užsisakiusi, tačiau laikas praleistas su Šarlote stiprinant jų draugystę ją taip džiugino, kad ji leidosi sau pamiršti jų skonį.
Vakarinės saulės spinduliai glostė merginų veidus, o švelnus vėjelis sukosi aplink jų kojas. Parkelis buvo beveik tuščias. Šen bei ten šmestelėdavo vaikų siluetai ar kokia porelė. Jos kalbėjosi apie viską ir apie nieką tuo pačiu metu. Nauji filmai, mėgstamos grupės ir atlikėjai, kvaili įvykiai iš vaikystės – viskas buvo paliesta.
– Tu rimtai sudeginai savo kambario užuolaidas? — Žioptelėjo Šarlotė. — Damn, tu tikrai laukinė. Kokia išvis buvo to prasmė?
Nesrina nelabai prisiminė, kodėl būtent ji tai padarė. Tai buvo taip seniai. Jos tėvai tada nesipyko, ji buvo... laimingas mažas vaikas. Mergina trūktelėjo pečiais.
– Regis, aš labai norėjau katino, bet mano tėtis jiems alergiškas, todėl kai man tas buvo pasakyta labai surūgau ir vos... neuždegiau viso namo. — Nesrina pasikasė kaklą. — Kai pasakau tai garsiai skambu kaip tragiškas vaikas. Prisiekiu, tai vienintelis su ugnimi susijęs nutikimas iš vaikystės.
– Taigi, kodėl tave uždarė namuose? — Nusijuokė Šarlotė savo žavingu, šiltu juoku, po kiek netikėto klausimo. — Arba bent turėjo uždaryti, tu juk čia.
Nesrina pavartė tamsias akis, tačiau nusišypsojo. Užkišusi suveltus plaukus sau už ausų užkrovė rankas sau ant klubų ir įsispoksojo į po kojomis vingiuojantį takelį.
– Prisigėriau, apsimelavau mamai, o ji – ne kvaila. Puikiai suprato, kad meluoju ir nusprendė kuriam laikui mane laikyti namuose. — Atsiduso, vis dar buką žvilgsnį nudūrusi į taką. Nesrina žinojo, kad mama ją uždarė dėl to, nes nenori, kad ji pasidarytų tokia pat kaip mama. — Bet tikrai nenoriu prisiminti tos nakties...haha.
Tai buvo melas. Nesrina norėjo tiek daug paklausti Šarlotės. Tačiau ji bijojo ir tylėjo. Kaip išvis reikėtų suformuluoti tokius klausimus? Kodėl? Kaip? Kam? Nesvarbu. Mergina papurtė galvą.
– Ach, tiksliai. — Primerkė mėlynas akis Šarlotė. — Kad ir kaip bebūtų, meluočiau jei sakyčiau, kad nesidžiaugiu dėl tos nakties.
Mergina šyptelėjo ir susikišo rankas į suplėšitų kelnių kišenes. Šarlotės šypsena išties glostė Nesrinai širdį. Pagaliau jos priėjo parko vartus, kur stovėjo Nesrinos tėvo automobilis. Šiltas apsikabinimas ir Šarlotės siluetas jau spindėjo mašinos veidrodėlyje.
••
Nesrinos ausis praleido kiekvienas mamos išspaustas žodis. Ji tik spoksojo į užsilikusių nuo vakar makaronų lėkštę. Moteris nesuuodė nešvaraus Nesrinos ir jos tėvo sandorio.
– Kodėl taip ilgai švaistėtės prekybos centre? — Paklausė moteris, žvilgsniu nudurdama merginą priešais. — Maniau tai tikrai neužtruks taip... ilgai.
Tamsiaplaukė nusipurtė, nustumdama savo indą į šalį. Kelias akimirkas pabarbenusi į stalą pagaliau atsakė:
– Atsidarė nauja parduotuvė. Užsimaniau pažiurėti kas ten naujo, tačiau išsimatavusi pusę parduotuvės tiesiog neraudau nieko gero... beveik tas pats kartojosi su visomis kitomis.
Tai nebuvo visiškas melas. Prekybcentryje tikrai atsidarė nauja parduotuvė, bet kas ten atsitiko buvo tiesiog... stipriai persudyta.
– Žodžiu, um, aš einu... nesu labai alkana. — Nesrina nuslydo į savo kambarį ir sudribo ant minkštos lovos prie lango.
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
