antra valanda ir dangus akyse

13.

Nesrina pramerkė akis. Prie merginos lovos susirangęs Finas tyliai knarkė. Rudaplaukė šyptelėjo ir apsivertusi ant kito šono atsisėdo. Vėsios grindys privertė Nesriną sudrebėti. Mergina išsliūkino iš kambario uždarydama duris sau už nugaros.

Namuose buvo nepaprastai tylu. Apvalus laikrodis ant virtuvinės spintelės rodė šiek tiek po septinių ryto. Nesrina papurtė galvą ir užkišo ilgą, išsitaršiusią sruogą sau už ausies. Už lango jau seniai švietė saulė ir mergina užsimanė į lauką.

Nesrina prisliūkino prie durų ir atrakinusi jas stipriai stumtelėjo į priekį. Merginos nuogas rankas apkabino visdar vėsus ryto oras. Tamsiaplaukė basomis nutipeno prie laiptelių ir susmuko ant jų. Giedrame danguje sukosi paukščiai ir skambėjo vos girdimos giesmės.

Mergina užsimerkė. Buvo nesveikai gera pasedėti ramybėje kol niekas aplink nėra išsibudinę. Galiausiai, ant Nesrinos peties nusileido ranka. Netikėtas gestas privertė merginą krūptelėti. Nesrina atsisuko į tolyn žiūrintį Finą.

– Jau spėjai pabusti? — parėmė savo galvą ranka tamsiaplaukė. — Argi ne tu miegi pusę paros?

– Į tavo kambario langą atsitrenkė paukštis, varna, nežinau. — monotonišku balsu prabilo Finas, staiga sudribęs šalia merginos.

Nesrina nesusilaikė ir nusišypsojo. Kelias sekundes abu tylėjo. Netvarkingi Fino plaukai krito ant vaikino akių. Galėjai pasakyti, kad jis atrodė kaip koks žavus indie grupės gitaristas. Išties specifiška.

– Ar tavęs ilgai neišleis iš namų? — Pagaliau ore suvirpėjo Fino balsas. — O gal tu pradėsi bėgti?

Mergina nusijuokė. Bet kuo ilgiau tie žodžiai graužė jai smegenis tuo labiau ji sutiko su Finu.

– Ha, nežinau. Galbūt pradėsiu bėgiot. Kaip kokia maištinga mergaitė iš perdėtai dramatiškų filmų. — Nesrina stipriai pirštais patrynė akis. Juodos dėmelės nusėjo vaizdą. — Bet galbūt to nepriteiks. Mano tėvui visiškai nerūpės mamos paliepimas niekur neiti.

– Ah. Nemanai, kad tai žiauru? — Susirūpinusiu žvilgsniu nužvelgė merginą Finas. — Turiu omeny, tavo tėvai.

– Tai aišku manau. Šūdas, tai yra žiauru. — Nesrina suprunkštė, bet ne todėl, kad jai buvo juokinga. — Tačiau nesvarbu kiek aš bandau jiems tai parodyti jie manęs neklauso.

✩

Tamsiaplaukė Nesrina stovėjo tarp daugybės drabužiais apkrautų stalelių. Ji vis kartojo ir kartojo tą keistą pokalbį su Finu. Jis niekada nesigilindavo. Galbūt jis nenorėjo jos užgauti? O dabar užgavo.

Nesrina sugrąžino dėmesį į rankose laikomus juodus marškinėlius. Jie buvo tokie pat nuobodūs kaip ir juodai nulakuoti Nesės nagai. Mergina atsiduso kai išgirdo iki gyvo kaulo pažįstamą balsą.

– Išsirinkai ką norėjai? — Nesrinos tėvo balsas buvo gerokai prikimęs, bet vistiek malonus.

– Ne. — Tamsiaplaukė pakelė akis į viršų. — Šiaip ar taip, čia nieko gero nerasiu.

Tiesa pasakius, Nesrinos visiškai nedomino parduotuvės ar nauji drabužiai. Dabar ji norėjo dingti iš čia. Galbūt paskambinti Šarlotei ir pasakyti, kad ji jos jau laukia parke. Bet ji nenorėjo tiesiog atstumti tėvo.

– Na, tuomet eime kitur?

– Aš ga-galvojau gal nori mane paleisti pasivaikščioti parke? — Nesė labai tikėjosi, kad ją paleis. Taip visada būna. Jos tėvas atlaidus. Atlaidesnis už mamą.

– Bet ar tau ne namų areštas? Na bent kažkuria prasme namų areštas? — Pasikasė kaklą šalia stovintis Nesrinos tėvas.

– Na taip, bet tau nereikės su manimi tampytis. Tau tereikia keletą valandų negrįžti namo ir vėliau nieko nesakyti mamai. — Nekaltai akimis suklapsėjo mergina.

– Kodėl tu taip nori į tą nelemtą parką? Finas? — Keistu tonu prabilo tėvas. Nesrina suraukė nosį. Ją taip nervindavo kai tėvai, ypatingai tėtis taip sakydavo. Kodėl ji ir Finas negali būti tiesiog draugai?

Nesrina perbraukė per savo tamsius plaukus ir vėl įsižiūrėjo savo tėvui į veidą. Jis buvo nusėtas mažulyčiais apgamėliais ir strazdanomis. Šalia lūpų kampučių, kaktos ir tarp antakių vingiavo raukšlelės.

– Ne. — Atsiduso Nesė.

– Gerai, paleisiu. Turi dvi valandas. Vėliau susitinkame prie parko vartų ir kartu grįžtame namo, gerai? — Apsidairė aplink vyras.

– Gerai. – Greitai pakeitė veido išraišką mergina ir akimirksiu pranyko žmonių minioje.

✩

– Labas! Aš jau parke! Jei tu laisva? Um! — Nedrąsiai dėliojo žodžius tamsiaplaukė. Rankose buvo sunku nulaikyti telefoną, o regzti normalius sakinius išvis buvo beveik neįmanoma.

Nesrina link parko bėgo, be jokio sustojimo, geras dvidešimt minučių. Būtų buvę daug papraščiau paprašyti tėčio pavežti iki parko, tačiau visa ta laimė, kad ją paleido užgožė visus paprastesnius būdus kaip nusigauti iki parko.

Mergina išsidrėbė ant suoliuko ir užkėlė vieną iš kojų ant lygiai nudažytos suolelio lentos. Nepatenkinta močiutė nužvelgė tamsiaplaukę, bet toliau žingsniavo sau.

– Tikrai? — Iš telefono pasigirdo švelnus Šarlotės balsas. — Aš prie mūsų suolelio! Ateik. Laukiu!

Trumpas pyptelėjimas ir Nesrina pašoko nuo suolo. Mergina šokinėjo tarp nelygių, šaknų iškeltų takelių ir kad ir kaip skaudėjo kojas kaip išprotėjusi lėkė link to jau į atmintį gerai įsirėžusio silueto.