antra valanda ir dangus akyse

6.

✩

Kartais Nesrina norėdavo sušiktai pakratyti Finą. Jis nervinosi dėl kažkokio vakarėlio labiau nei reikia. „Jis šiąnakt!" išspaudė Finas, vos įžengęs pro Nesrinos namų duris.

– Maniau, jis bus rytoj? — pakratė galvą mergina, sėdėdama ant lovos savo kambaryje. Finas be vietos lakstė po kambarį. — Kokio velnio jį perkėlė?

Nesrinos trumpi plaukai buvo sukelti į kuodelį rankos ir marškinėliai sutepti dažais. Visiškai nieko neįtardama tą dieną mergina tapė. Ant nedidelio popieriaus lapo raitėsi gėlių pilna pieva ir labai švelniai mėlynas dangus.

Finas garsiai ir gal net kiek dramatiškai atsiduso. Tamsūs, vos banguoti plaukai krito ant vaikino akių.

– Nežinau. Jis užsiminė apie anksčiau grįžtančius tėvus. Sakė nenori rizikuoti būti pagautas. — Paskutinį sakinį vaikinas pabrėžė, galima buvo girdėti koks nepatenkintas jis buvo.

– Bet kam tada išvis surengti vakarėlį? Jeigu tai rizikinga? — burbtelėjo Nesrina.

Šiaip ar taip, jai nepatiko tokie dalykai. Jie buvo triukšmingi ir nereikalingi. Kambariai visada ir visur dvokdavo prakaitu, alkoholiu ir vėmalais. Merginos duodavosi su vaikinais ir atvirkščiai. Ji niekada nerasdavo sau vietos. Priešingai, nei Finas – jis visada įsisukdavo į kokį būrelį žmonių, o paskui prisiminęs, kad turi geriausią draugę, kuri vos užsisako bulvyčių restorane inirtingai jos ieško geras dvidešimt minučių.

Tai buvo dar vienas dalykas dėl ko ji taip pavydėjo Finui. Jis visur rasdavo bendrą kalbą. Nesvarbu su kuom ar kada. Tai buvo toks kvailas motyvas pavydui ir pati Nesrina suprunkšdavo apie tai pagalvojusi.

Tačiau dabar, jai labai rūpėjo ir jos vakaras. Kaip ji susitiks su Šarlote? Išties, su ja buvo taip lengva kalbėtis, nors jos pažystamos labai trumpą laiką.

Nesrina pridėjo delną prie kaktos ir atsiduso. Nors visa šita idėja buvo kvaila ir viskas skambėjo apgailėtinai ji žinojo kaip svarbu tokie dalykai būvo Finui. Jėzau, atrodė, kad be kitų žmonių jis išeis iš proto.

– Gerai, nesvarbu. Mes vistiek eisime ar ne? — paklausė Nesrina ir nusišypsojo.

Atsakymas ir taip buvo aiškus.

✩

Nesrinos pečiai buvo glostomi banguotų plaukų, akys išpuoštos blizgučiais ir žvaigždutėmis. Buvo šiek tiek keista į vakarėlį važiuoti dviračiu, tačiau ji neprieštaravo. Dangus jau dažėsi tamsiais atspalviais kai Nesrina ir Finas pagaliau pasiekė to vaikino pažįstamo namą.

Finas atsisuko į Nesriną. Jo akių kampučiuose taip pat buvo priklijuotos žvaigždutės. Jo veidą puošė šypsena.

Finas buvo kitoks nei kiti jo amžiaus vaikinai. Žinoma, jis toks pat šelmis ir nesusipratęs, tačiau jis buvo ir švelnesnis. Mergaitiškesnis? Tai nebuvo blogas dalykas, ne, jis užaugo su Nesrina. Kol dešimtmetė Nesrina puošdavo akis spalvotais šešėliais Finas mozodavo savo skruostus raudonais milteliais. Ir taip buvo visada, anksčiau tai kliūdavo kitiems, tačiau dabar visi apsiprato su ryškia jo asmenybe.

Jie numetė dviračius ant tvarkingai nupjautos vejos prie velniškai didelio namo. Iš pastato jau sklido garsi muzika. Nesrina šyptelėjo. Grojo vienas iš jos mėgstamiausių atlikėjų.

– Ei, ar čia ne Labrinth? — Šuktelėjo Finas.

– Tikrai taip! Kažkas čia turi labai gerą muzikos skonį. — Nusijuokė Nesrina. Ei, gal čia nebus taip blogai? Kažkodėl mergina tikrai norėjo kad šis vakarėlis nebūtų toks pats kvailas kaip visi.