Nesrina nutrenkė dviratį į šalį. Šviesus dviračio rėmas kontrastavo su namo šešėlyje paskendusia pieva.
Į merginos galvą vėl rėžėsi skausmo banga, kai į kiemą išleistas šuo pradėjo žaismingai amsėti.
– Prašau, užtilk. — suurzgė tamsiaplaukė, bet vistiek priglaudė delną prie rusvo šuns snukučio.
Nesrinos figūrą pasiekė kitas siluetas.
– Kur tu, po velnių, buvai? — pasigirdo piktas mamos balsas. Mergina sukando dantis, ji niekada nesuprato koks girgždantis gali būti žmogaus balsas. — Ar neturėjai grįžti vakar vakare?
Tamsiaplaukė Nesrina susiraukė. Vienintelis būdas išsisukti tai - meluoti.
– Po viso to... vakarėlio, — mergina sekundėlei užtilo, kai į atmintį grįžo prisiminimai apie tą naktį. — likau pas Finą. Mano telefonas buvo išsikrovęs. Aš atsiprašau.
Mergina pritūpusi prie šuns spoksojo į savo juodą sportbatį. Nesvarbu, kokie blogi jos ir mamos santykiai meluoti vistiek nebuvo gerai. Tačiau tiesos ji sakyti irgi negalėjo.
– Eik į savo kambarį. Niekur neisi. — Iš motinos lūpų išsprūdo nusivylimo kupinas atodūsis. — Aš žinau, kad viskas sumauta, bet bent nemeluok man.
✩
Nesrinos niekas neklausinėjo. Kažkodėl viskas buvo nepaprastai ramu. Ar ji tikrai pasiielgė taip blogai? Taip. Turbūt.
Plačiai atvertas langas leido vėjui suktis tarp Nesrinos daiktų ir mėtyti neprispaustus lapus ant grindų. Pro langą skverbėsi drebantys medžių šešėliai, kurie gražiai raibuliavo ant šviesios kambario sienos.
Mergina jau gerą valandą spoksojo į tą prakeiktą sieną. Šlapi plaukai išsidraikę į visas puses drėkino ant lovos patiestą švelnų užtiesalą. Ar ji turėtų atsiprašyti? Kad melavo? O galbūt tai tik dar labiau sumakaluos visą šitą košę?
Tamsiaplaukė atsisėdo. Telefonas. Telefonastelefonastelefonas. Gal parašyti Šarlotei? Ne, vėliau. Gal paskambinti Finui? Ne, jis miega. Nesrina atsiduso. Mergina nesklandžiais judesiais braukė per šlapius plaukus. Velnias.
Nesrina užsimetė ilgus juodus marškinėlius ir susikišo juos į pilkšvus džinsus. Reikia kažką daryti. Kodėl dabar taip knieti dingti iš namų? Kodėl taip norisi iššokti iš antro aukšto ir nuriedėjus terasos stogeliu išsitėkšti ant plytelių?
Rudaplaukė griebė telefoną į rankas ir surinko Fino numerį. Po kelių ilgų pyptelėjimų pasigirdo šnaresys ir pagaliau - vaikino balsas.
– Klausau? — Fino balsas buvo toks užkimęs, atrodė, kad jis būtų klykęs kiaurą naktį. Tiesa, tai nebūtų naujiena.
– Finai, kaip tu? — Nesrina vėl griuvo ant tamsiais taškeliais nusėtos lovos.
– Blogai. Vakar su Apolu ir keliomis merginomis prisigėrėm. Žiauriai. Nieko nepamenu. — Vaikinas dramatiškai atsiduso, tartum tai būtų mirtinai gėdinga.
– Uh, o mane palikai vieną? Toks tu ir draugas. — prikando lūpą Nesrina. — Juokauju. Viskas gerai, hehe. Neprisižaisk. Beje, um, norėsi vėliau ateiti pas mane?
– Tavo tėvai neprieštaraus?
– Finai, mes geriausi draugai nuo penkerių, manau jie ir taip galvoja, kad mes susitikinėjam. — Kitame laido gale pasigirdo juokas. — Jie tave myli, turbūt labiau negu aš ir tikrai nebus prieš.
✩
– Mama? — Ant pasenusios sofos susmuko Nesė. — Pas mane ateis Finas, jei, žinoma tu neprieštarauji?
Blankiai pilkos Nesrinos mamos akys nužvelgė merginą. Kelias akimirkas ji neišleido nei garso, o Nesrina net kvėpuoti sau normaliai neleido.
– Gerai. — Vyresnė moteris atsikrenkštė. — Nedarykit nesąmonių. Aš vistiek pykstu ant tavęs, bet šįkart leisiu praslysti.
Nesrina nusišysojo ir apkabino motiną. Buvo keista ją apsikabinti. Jos to beveik nedarė. Jų santykiai buvo beveik visiškai atšalę. Bet, ei, galbūt tai pasikeis? dar yra vilties, tiesa?
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
