antra valanda ir dangus akyse

4.

✩

Švelnus vėjelis kedeno Nesrinos plaukus. Buvo šilta. Tamsiaplaukė grožėjosi saulės užlietu parku ir šiaip ne taip bandė klausytis Fino.

Galiausiai Finas nutilo kelioms akimirkoms ir Nesrinos mintyse vėl užgimė mintys apie Šarlotę. Ji vis mąstė ar verta tai papasakoti Finui.

– Finai? Žinai, um, kai vakar... šiandien naktį vaikščiojau su Olafu, sutikau merginą... Ji buvo labai maloni ir... — Nesrina nespėjo pabaigti sakinio, nes jos geriausias draugas stovėjo perkreiptu veidu ir tai privertė merginą užtilti.

– Ką? Tu taip paprastai naktį prisileidai nepažįstamą žmogų, kuris tavo žiniai galėjo tave labai lengvai nuskriausti? Ar tu pametei savo paskutines smegenų ląsteles?

Nesrina užkišo neklusnią sruogą už ausies. Tai išties skambėjo kvailai.

– Na taip, bet žiūrėk, man viskas gerai. — nusijuokė Nesrina. Kvaila, tai tikrai labai, labai kvaila.

– Vistiek pasisaugok. — Nors Fino antakius skyrė tik mažytė raukšlelė, buvo lengva pamatyti, kad jis tuoj ir pats nusišypsos.

Vaikinas timptelėjo ir taip ilgą savo megztinį į apačią ir susikišo rankas į kišenes.

Kartais Nesrina negalėdavo nepagalvoti apie tą faktą, kad Finas neturi merginos. Jis buvo tikrai labai išvaizdus – tamsūs plaukai, sportiškas kūnas ir išties dailus veidelis su tiesia nosimi ir protingomis akimis.

Nesrina sau meluotų jai pasakytų, kad Finas jai niekada nepatiko, bet ji neturėjo šansų, beto ji buvo geriausia jo draugė! Būtų buvę šiek tiek keista turėti Finą kaip antrąją pusę.

Nesrina nupurtė tą mintį. Vėjas šiek tiek pavėlė jos plaukus. Po truputėlį vakarėjo. Ji net nepastebėjo kaip pralėkė diena.

Mergina sugrįžo prie minties apie Šarlotę. Nesrina negalėjo kitaip, tik laukti nakties.

Galbūt ji vėl sutiks tą keistuolę mėlynakę.