antra valanda ir dangus akyse

5.

✩

Netvarkingai surišti trumpi Nesrinos plaukai plaikstėsi vėjyje. Ji spoksojo į juodą horizontą ir klausėsi ošiančių medžių. Ji vis mąstė ar jai eiti į parką, atsisėsti ant to nelemto suolelio ir laukti ar tiesiog nueiti miegoti.

Nesrina susiraukė ir galiausiai uždarė langą. Jos nedidelis kambarėlis skendėjo tamsoje. Vienintėlė šviesa į patalpą naktį pateko pro langą, mat netoli namo stovėjo gatvės žibintas.

Mergina pažvelgė į mažutį veidrodį ant rašomojo stalo. Ji greitai perrišo plaukus ir tyliai uždariusi kambario duris patraukė koridoriumi.

Nedidelėje svetainėje vis dar degė šviesa ir girdėjosi murmesys. Nesrina sulėtino žingsnį ir atsargiai kyštelėjo nosį į svečių kambarį. Ant sudriskusios, oda vilktos sofos gulėjo Nesrinos tėvas, kuris seniai miegojo. Mergina šyptelėjo. Ji išjungė televizorių ir dar kartelį pažvelgusi tėvui į veidą užklojo pukuotu užklotu.

Nesrinai buvo liūdna stebėti jos tėvą tokį. Ji žinojo, kad jis to nenusipelnė. Jai buvo gaila, kad jos šeima taip griūva, bet ji vis stengėsi sau priminti, kad viskas bus gerai.

Galiausiai ji išsliūkino iš kambario ir darydama svetainės duris išjungė šviesą. Nesrinos laikrodis rodė be devynių antrą valanda ryto. Ji greitai apsvarstė ar ji tikrai eina ieškoti beveik nepažįstamo žmogaus? Matyt. Ar ji susiras Šarlotę? Galbūt.

✩

Dabar Nesrina sėdėjo viena. Be Olafo ir be Šarlotės. Kolkas. O gal ir visam. Ausyse buvo sukišti ausinukai, o purvini batai buvo tvarkingai suglausti vienas prie kito. Juoda striukė su kiekvienu judesiu, atrodė skleidė daug daugiau garso nei padoru. Medžiai kraupiai ošė ir vis vėlė Nesrinos plaukus. Staiga mergina pajautė kaip šalia jos prisėdo kita žmogysta. Tai privertė Nesriną išsitraukti ausinukus iš ausų.

– Sveika. — Pasisveikino nenaujas, bet vis dar prastai pažįstamas balsas. — Keista, kad čia pasirodei.

Nesrino išgirdo kikenimą. Tas kikenimas buvo užkrečiamas ir privertė merginą nusišypsoti.

– Kai apie tai pagalvoji, tai taip kvaila. — suprunkštė Nesrina. — Aš tavęs net nepažįstu.

Mergina sukryžiavo rankas ant krutinės ir pažvelgė Šarlotei į akis. Šiandien parkas buvo dar geriau apšviestas ir žibintai degė ryškiau.
Dabar Nesrina galėjo matyti ryškiomis strazdanomis nubarstytą veidą ir ryškiai padažytas akis.

Šarlotė nusišypsojo, apnuogindama tiesius dantis.

– Na, tai ką norėtum sužinoti? — Iš Nesrinos žvilgnio buvo ir taip galima suprasti merginos klausimą - ką po velnių tokia kaip Šarlotė veikia šitame parke, tokią vėlyvą valandą. Šarlotė nusijuokė. Jos juokas gražiai susiliejo su parko ošimu. — Aš gyvenu netoli. Nelabai miegu, todėl vaikštau čia. Keista, kad nesu tavęs čia mačiusi anksčiau.

Šarlotė suklapsėjo blakstienomis ir užkėlė vieną iš kojų ant kitos. Nesrinai į galvą šovė mintis, kad ji nei kiek nebuvo panaši į merginą šalia. Šarlotė daug kalbėjo ir atrodė daug žvalesnė, net jeigu ir buvo antra ryto.

Nesrina tingiai linktelėjo. Ji vis dirstelė į Šarlotės akis. Tai buvo labai... malonus jausmas. Tartum plautum tik tau skirtoje šiltoje jūroje ir leistum vandeniui banguoti per tave.

– Šiek tiek įdomu kaip mes nesusitikome anksčiau. — Prabilo mergina šalia. Ji pirštais lengvai perbraukė per savo irgi trumpus plaukus.

Žavi. Turbūt taip galėtum pavadinti Šarlotę. Nesrina arba per mažai ėjo iš namų arba Šarlotė tokia buvo vienintėlė. Tikriausiai abu dalykai buvo tiesa, nes iš namų Nesrina kojos nekėlė beveik visą vasarą ir daug mieliau sedėjo prie kompiuterio rašydama trumpas istorijas.

– Sakykim aš čia nevaikštau labai dažnai. — Nesrina nelabai žinojo kiek informacijos apie save ji gali duoti šalia sėdinčiai merginai.

Šarlotė linktelėjo. Nors Nesrina nelabai matė drabužių detales, mergina šalia atrodė prašmatniai. Juoda, arba bent jau labai tamsi suknelė gražiai glaudėsi prie apvalios Šarlotės figūros, o ant kaklo žibėjo mažutis pakabukas.

Palyginus su ja Nesrina atrodė kiek kvailai. Rožinė pižama gėlėtais raštais ir juoda, plona striukė.

– Kiek tau metų? — pagaliau tyliai paklausė Nesrina.

– Man devyniolika. O, um tau?

– Septyniolika. — šyptelėjo Mergina. Buvo kiek keista kalbėtis su panašaus amžiaus žmogumi. Nesrina nelabai turėjo draugų. Jei visai atvirai, vieninteliu draugu ji laikė Finą, nors žinojo, kad Finas jau kurį laiką desperatiškai bandė ją supažindinti su daugiau žmonių. Niekas niekada nepatraukdavo jos akies.

Staiga suvibravo Nesrinos telefonas. Tai buvo žinutė nuo Fino. Ir tai tikrai neįprasta. Vaikinas visada tokiu metu miegodavo. Tiesą pasakius, jis visada miegodavo. Na nebent, būdavo svari priežastis nemiegoti.

Finas: ei, žinau labai nenormalu, kad rašau tau tokiu metu, bet paklausyk, mano geras draugas  ruošiasi šį šiaštadienį surengti vakarėlį. Tu tiesiog privalai prisijungti ;)

Na žinoma, štai toji svari priežastis. Nesrina pažvelgė į Šarlotę, kuri visdar žiūrėjo į ją.

— Manau aš jau eisiu. Ah, man tikrai būtų laikas išeiti. Susitiksime čia rytoj? — Nesrina atitraukė galvą nuo telefono ir berte išbėrė žodžius.

– Taip, manau galime susitikti čia ir rytoj — nusišypsojo ta pačia žavinga šypsena Šarlotė.

Nesrina apdovanojo Šarlotę dar viena šypsena ir greita susikišusi telefoną į kišenę pasileido parku.

– Pasimatysime rytoj.