antra valanda ir dangus akyse

17.

Durims atsidarius Nesrinos akys susitiko su Šarlotės.

– Sveika. — Akiniuotas Šarlotės žvilgsnis kaip visada pilnas meilumo. Net keista, kad jos pažįstamos tiek mažai laiko, atrodo tartum mergina buvo sena Nesrinos draugė iš pradinės laikų. —Nesiauk.

Mergina tik linktelėjo ir užėjo į erdvius namus. Jie taip pat skendėjo tamsoje. Mėlynakė sugriebė Nesrinos ranką ir nusitempusi ją į kambarį pasodino ant lovos.

– Labas... — Pagaliau daėjo pasisveikinti ir Nesei. — Atleisk, kad aš taip. Tiesiog...norėjau daugiau su tavimi pasikalbėti..?

Šarlotė meiliai sukikeno ir tamsiaplaukė vos neišsilydė. Dieve, kas jai darosi?

– Eime ant stogo. Galėsime pasikalbėti. — ranka parodė į atvirą langą akiniuotoji ir priėjusi prie jo greitai atsirado kitoje stiklo pusėje. Nesrina sulaikė kvapą. Stogas. Sėdėti ir kalbėti ant stogo... tikrai nesveikai skambėjo. Iš gerosios pusės. Visai kaip iš tų estetiškų coming of age, indie filmų su gražia muzika.

Mergina susiraukė ir po kelių sekundžių jau patogiai sedėjo atsirėmusi į langą ant minkštų pagalvėlių. Vėl užvertė akis į dangų, į spindinčias žvaigždes.

– Čia gražu. Gražus aišku ne stogas- dangus. Čia labai gražus vaizdas. Aną kart net nepastebėjau, kad ant tavo stogo įrengta tokia... hm, aikštelė? — Nervingai pasikasė kaklą Nesrina. — Prašau nepagalvok, kad aš tokia idiotė ir taip kvailai jaučiuosi čia atvažiavusi taip vėlai naktį? anksti ryte? Nežinau.

– Dieve, ar tu kada užsičiaupi, — Žaismingai pavartė akis. Jos balsas nebuvo kandus. — Taip, vaizdas čia tikrai gražus.

Šarlotės šypsena paglostė Nesrinai širdį. Ji galėtų taip ir sedėti. Atsirėmusi į langą, užvertusi akis į žvaigždes, kartais nukreipianti žvilgsnį į meginą.

– Ar tu nusidažei plaukus? — Paklausė klausimo į kurį atsakymas ir taip buvo aiškus.

– Taip, vos grįžusi namo paprašiau Apolo, kad padėtų. — Papureno ji savo ryškiai žydrus plaukus kurių spalva net tamsoje gerai matėsi.

– Tau tinka, atrodai labai... gražiai, — kerinčiai, nuostabiai, nepakartojamai, mielai, varančiai iš proto, dailiai. Nesrina galėjo vardinti ir vardinti komplimentus mėlynplaukei, kurios plaukų spalva dabar puikiai derėjo prie akių.

– Dėkui. — Šarlotė apsuka nudažytą sruogą aplink pirštą ir šypteli, prisislinkdama arčiau merginos. — Taigi, kodėl nusprendei pasirodyti?

– Nežinau... kai man parašei supratau... kad spėjau pasiilgti tavo draugijos. Manau, teks iš numirusių prikelti mūsų antros valandos susitikimus. Bent kuriam laikui. — Tamsiaplaukė šyptelėjo, nusukdama žvilgsnį į gatvę. Naktiniam vėjeliui papūtus mergina nusipurtė.

– Nematau kodėl gi ne. — Šarlotė sekudėlei užtilo ir greitai sulindo atgal į kambarį. Po minutėlės grįžusi ant Nesrinos pečių užmetė pukuotą švarkelį. — Nesušalk.

Tamsiaplaukė tirštai nuraudo nuo tokio gesto ir mintyse meldėsi, kad melynplaukė nieko nemato. Nekantrūs drugeliai pilve ir vėl pabudę sumosikavo sparnais ir mergina tik kvailokai išsišiepė.

Šarlotės juokas ir vėl sugrąžino į realybę. Jos juokas buvo toks savotiškas. Toks nuoširdus ir garsus. Vidury nakties niekas negalėtų dar labiau pradžiuginti Nesės nei tas laukinis juokas. Mergina užkišo nuo vėjo iš už ausų išsprūdusias sruogas ir taip pat sukikeno.

– Tu taip juokingai nusišypsojai. Tik prašau nepriimk to klaidingai, pff. — Baigusi juoktis atsiduso mergina ir atsirėmė į Nesrinos petį.

Kuo ilgiau taip sedėjo tuo sunkiau Nesrinai buvo nuslėpti įraudusį veidą

————
bro are they abt to kiss or what