Nesrina nusileido laiptais į pirmą aukštą kuris atrodė kaip po karo paliktas laukas. Raudoni vienkartiniai puodeliai, šiukšlės, prakaito, vėmalų ir alkoholio kvapas. Viskas maišėsi ir pynėsi tiesiai merginai prieš nosį.
– Čia taip dvokia, — susvirduliavo Nesė ant laiptų. Dieve, vakar viskas buvo taip nuostabu, o dabar viskas suplėšyta, išmetyta ir smirda. Ant sofų, žemės ir netgi stalo miegojo keli nepažįstami vaikinai ir merginos.
– Taip, žinom. — Vyptelėjo tas pats vaikinas su kuriuo vakar Nesriną supažindino Finas. — Todėl ir bandome visus iš čia išvaikyti, tiesa tu pirmoji, kuri pakėlė savo subinę ir bent nusileido čia. Jis stovėjo atsirėmęs į palangę.
Nesrina suspaudė rankoje laikomą telefoną ir pažvelgė į šoną, stengdamasi neparodyti išraudusio veido.
– Ai, tylėk Apolai, tu pats neseniai atsigavai. —pavartė akis laiptais paskui Nesriną nusileidusi Šarlotė. — be to, sugebėjai privemti ant kilimo.
Vis dar paraudusi Nesė pažvelgė į mėlynaakę kuri į rankas Apolui įspaudė kažkokią skepetą.
– Sėkmės tai valant. — Tamsiaplaukio vaikino akys išsiplėtė ir jis susiraukęs nudunksėjo į šoną, praėjo pro Nesriną ir po akimirkos dingo antrame aukšte.
— Eime, palydėsiu tave namo.
Nesrina nusuko akis į šoną, kai suprato, kad per ilgai stebėjo merginą. Galvoje susisuko mintis ar jos dviratis visdar prirakintas prie medžio. Dieve tikiuosi, jis dar ten.
– um, aš čia atmyniau su dviračiu? Ar jis vis dar ten stovi? — Nesrina nekalbėjo garsiai, jos balsas buvo labiau užkimęs nei prieš keletą minučių.
– Ak, taip dviračiai. — kelias akimirkas Šarlotė patylėjo, jos akys šiek prisimerkė. — Pastačiau tavąjį vidiniame kieme. Eime, parodysiu.
Nesrina mažais žingsneliais nusekė Šarlotę. Mergina vis drąsinosi kąnors pasakyti. Atrodė, kad šitas prakeiktas kiemas niekada nesibaigs.
– Žinai, jei tau ko prireiks, visada gali ateiti čia.— Šarlotė atsisuko į Nesriną. Jos mėlynose kaip dangus akyse galėjai įžiurėti laimingas liepsneles.
Nesrina užkišo nepaklusnią sruogą už ausies ir nusišysojo.
– Gal... Gal galiu gauti tavo numerį? — Tamsiai rusvų plaukų savininkė nusuko galvą į šoną. Tai buvo kvailas prašymas ir ji jau taikėsi su mintimi, kad yra didžiausia kvailė pasaulyje.
Šarlotė nusijuokė. Jos juokas nebuvo pašaipus, kas privertė Nesriną nustebti. Galbūt numerio paprašymas nėra labai ypatingas dalykas, tačiau merginai visdar buvo keista tai daryti. Tiesą pasakius, ji taip bijojo nejaukios tylos, kad niekada pati to nedarė, tačiau dabar jokios tylos nebuvo ir tai privertė Nesriną šyptelėti.
– Taip, aišku. — Mėlynų akių savininkė priešais nusišysojo. Šarlotės skruostai buvo šiek tiek rausvi nuo juoko.
Oops! Questa immagine non segue le nostre linee guida sui contenuti. Per continuare la pubblicazione, provare a rimuoverlo o caricare un altro.
