Valdantysis Kraujas

7 skyrius /Spraga/

Kitą rytą nubudau nuo įnirtingo beldimo į duris. Susiraukusi šiaip ne taip išsivadavau iš patalų ir pasukusi užraktą įsileidau į kambarį įsibrovėlį. Pro mane it viesulas praskriejo Megan paskui save palikdama egzotinių kvepalų šleifą.

- Kokį velnią čia darai? - burbtelėjau vis dar apsimiegojusi.

Mergina lyg niekur nieko nukulniavo prie patogių fotelių ir įsitaisė ant vieno iš jų. Man nespėjus uždaryti durų vidun įžygiavo ir kambarinė, kuri stūmė vežimėlį su maistu ir gėrimais. Ji vikriai viską išdėliojo ant staliuko ir tyliai atsisveikinusi greitai pasišalino. Aš vis dar stypsojau įsitvėrusi durų rankenos. Galiausiai uždariau jas ir taip pat nušliaužiau prie fotelio.

Didžiąją dalį nakties praleidau spoksodama į lubas, todėl dabar nesijaučiau taip energingai kaip Megan. Draugė sėdėjo pasitempusi, vilkėjo ryškiai žalią kelnių ir palaidinės kostiumą, plaukus susirišusi į aukštą uodegą, tad šviesių plaukų krioklys dailiai krito per kairįjį petį. Ji tiesiog spinduliavo ir žiūrint į ją beveik norėjosi prisimerkti.

Sudribusi į laisvą vietą, tuoj pat ištiesiau ranką prie garuojančio kavinuko ir šliūkštelėjau kavos į puodelį. Mane turbūt akimirksniu būtų prablaiviusi juoda kava, tačiau neatsispyriau ir užsipyliau purų grietinėlės sluoksnį.

Kadangi Megan vis dar tylėjo, įsidėjau į lėkštę kelis keptus kiaušinius, porą riekelių pomidoro, dar šiltą sviestinį raguolį ir lėtai valgydama taip pat ėmiau į ją spoksoti.

- Atėjai paspoksoti, kaip valgau? - galiausiai nebeištvėriau, kai jau buvau įpusėjusi savo pusryčius.

Megan šiek tiek atpalaidavo savo pečius ir palinkusi į priekį taip pat ėmė žvalgytis ką suvalgyti.

- Ne visai, - tarstelėjo. - Tiesiog vakarykščiai įvykiai mane šiek tiek... pribloškė, - prisipažino. - Ir tada suvokiau, kad tu iš tiesų nebesi ta Kaja, su kuria tiek laiko gyvenau Svazilando rūmuose...

- Oo, aplankė nušvitimas, - suniurnėjau atsigerdama kavos.

Mano nuostabai, draugė nusijuokė ir taip pat įsipylė kavos, pasigardino ją ne tik grietinėle, bet ir karameliniu sirupu.

- Turbūt galima ir taip pasakyti, - palingavo galva. - Po tavo atgimimo mes neturėjome progos pasikalbėti. Tiksliau pasakius, tu nenorėjai, - susiraukė. - Kažkodėl esi įsikibusi tos minties, kad po tos tavo susijungimo nakties, visas tavo buvęs gyvenimas nebeegzistuoja. O taip nėra. Bandai mus įtikinti, kad tos Kajos nebėra, bet tavo pačios veiksmai išduoda, kad taip nėra.

- O Dieve, išgelbėkite mane nuo filosofinių Megan išvedžiojimų, - pasakiau užvertusi akis į lubas. - Aš tikrai nesijaučiu tam nusiteikusi, - patikinau.

- O kaip gi būsi po vakarykščių žygių... - žybtelėjo akimis, bet greit paslėpė savo priekaištaujančią grimasą. - Iš tiesų, nors to visai nepateisinu, bet suvokiau, kad tai ką padarei, padarei dėl mūsų. Nes to reikalavo tas keistasis šamanas, ar ne? - kilstelėjo antakį. - Nesu tokia nenuovoki...

Ne, Megan tikrai netrūko įžvalgumo. Galbūt ji ir mėgdavo būti ryški, skambiai plepėti ir mėgautis jai rodomu dėmesiu, dėl ko atrodydavo šiek tiek plėvėsiška, tačiau po visa ta triukšminga išore slėpėsi aštrus protas.

- Todėl gali apsimetinėti kiek nori, bet žinau, kad mes tau rūpime, nors daug mieliau norėtum mūsų nusikratyti.

- Dėl pastarojo teiginio esi visiškai teisi...

- Be to, - toliau kalbėjo tarsi manęs neišgirdusi. - grįžtant prie mano pirminės minties... Nemanau, kad tavo galios įsitvirtinimas tavo kūne, kažkaip galėjo pakeisti tavo pačios esybę.