Valdantysis Kraujas

3 skyrius /Netikėtas susitikimas/

Man paskirtas vyrukas buvo ganėtinai paprastas. Nedidelio ūgio, vidutinio sudėjimo, rudi plaukai surišti į kaselę, o veidas apšepęs kelių dienų barzda. Rankose sukinėjo du įmantrius durklus. Tulas turbūt manė, kad jis labiau atitiko mano svorio kategoriją. Tačiau peštukas neatrodė labai patenkintas mane matydamas. Vos užmetęs akį ėmė vartyti galvą ir kažką šūkčioti Tului.

- ... žadėjai man kovą... o čia kas? – bambėjo sustodamas beveik prie pat ringo krašto.

Įsirėmiau rankomis į klubus ir ėmiau laukti, kol vyriokas užims savo poziciją ir galėsime greičiau pradėti šį spektaklį. Susiraukiau, kai jis atsuko man nugarą, akivaizdžiai ignoruodamas, ir toliau kažką šūkčiojo Tului. Atsidusau ir taip pat sužiurau į rusvaplaukį, kuris žvilgčiojo tai į mane, tai į mano priešininką. Galiausiai jis tik iškėlė rankas ir mostelėjo į ringą, taip duodamas ženklą, kad pradėtume. Mano priešininkas vis dar mane ignoravo.

Paleidau tekėti energiją savo ranka, šioji nuvilnijo it vandens srovė ir susirangė tarp grandinės žiedų, pamažu ją įtempiau ir metalinė gija atgijo. Švystelėjau ją į priekį, grandinė greitai apsivijo mano priešininko koją ir be didelio vargo, švystelėjau jo kūną į viršų. Nustebęs vyrukas šūktelėjo, tačiau nieko nebegalėjo padaryti. Tarsi marionetė perskriejo virš ringo ir išsitėškė kitame jo gale. Už ringo ribų. Truktelėjau ranką atgal ir grandinė klusniai vėl susivyniojo man prie kojų.

Aplinkui visi nuščiuvo, tarsi negalėdami patikėti tuo, kas ką tik įvyko. Nužingsniavau prie Tulo ir grakščiai nušokau nuo ringo.

- Laimėjau, - pasakiau.

Tulas spoksojo į ringą nemirksėdamas ir išsižiojęs.

- Bet... bet... – pakartojo kelis kartus, o tada pasižiūrėjo į mane. – O kaip kova? – beveik cyptelėjo.

Truktelėjau pečiais. O ką aš galėjau padaryti? Anas vyriškis visai nenorėjo kautis.

- Regis, sakei, kad laimi tas, kas lieka ringe... Ką gi, aš likau. Kada galėsi nuvesti pas Čioru?

Atkutę žiūrovai ėmė kažką šūkčioti. Nekreipiau jokio dėmesio į vis ryškėjančią kažkokią skanduotę.

- Bet kova! Turėjai kautis! – sumosavo rankomis.

Pavarčiau akis.

- Pats kaltas, - burbtelėjau. – Turėjai pasirūpinti normaliu kovotoju.

- Kas čia per velnias?! – nugriaudėjo balsas nuo ringo pusės.

Dėbtelėjau per petį ir pamačiau ant pakylos stovintį savo priešininką. Ką gi, dabar jis tikrai mane matė, nes tvilkė juodu žvilgsniu. Akivaizdžiai buvo perpykęs dėl patirto pažeminimo ir piktai šnopavo trokšdamas kraujo. Nusisukau nė kiek nesujaudinta jo pykčio.

- Na? - paklausiau.

- Mes tarėmės ne taip, - ėmė raukytis aštriadantis.

Enolas taip pat jau buvo priėjęs greta ir lūkuriavo manęs už kelių žingsnių. Staiga pajutau kažką atskriejant į mano pusę ir greitai žengtelėjau žingsnį į šalį. Susiraukusi pamačiau, jog visai šalia į žemę susmigo vienas iš vyruko durklų. Tik dabar pastebėjau, kad prie jo rankenos buvo pritvirtinta kažkokia tąsi virvė, kurios kitas galas liko vyro rankoje, todėl jam truktelėjus, peilis greitai grįžo pas savininką.

- Tiek to, - burbtelėjau Tului.

Greitai apsisukau ir užšokau ant pakylos. Neramiai žvangindama grandinėmis grįžau į savo ankstesnę vietą.