Valdantysis Kraujas

10 skyrius /Planas/

Klūpojau priešais padarą, tarsi jam besimelsdama. Kad ir kaip norėjau paskubėti, stengiausi to nedaryti. Sukaupiau energiją aplink jį ir paleidau tekėti tarsi tekų vandenį. Nenorėjau jo išgąsdinti, tad nebuvo taip lengva prasiskverbti į vidų, kad malum į tai neatkreiptų dėmesio. Aš nemokėjau skaityti minčių, todėl privalėjau pasikliauti tik užčiuopiamais primityviais malum instinktais. Deja, po kelių minučių supratau, kad visas šis mano ieškojimas priminė klaidžiojimą tamsoje.

Negalėjau pasidžiaugti tokia sėkme, kai man pavyko pasinaudoti Enolo gebėjimais, nes malum paprasčiausiai neturėjo tokių gebėjimų. Visgi, nors malum tarpusavyje galėjo bendrauti tam tikru telepatiniu ryšiu, tačiau šis buvo ganėtinai primityvus. Tačiau dabar, kad ir kaip ieškojau kokių nors gijų, už kurių galėčiau užsikabinti, deja, nieko neradau. Šis malum buvo pernelyg susijaukęs.

Nežinau kas nutiko, tačiau kitą akimirką pasijutau beskriejanti atbulomis. Spėjau susiturėti ir neparvirsti ant nugaros. Išplėtusi akis suvokiau, kad mane nustūmė Enolas, nes dabar būtent jis, kažką darė cypiančiam malum.

- Kas per velnias? - žiobtelėjo.

Norėjau prieiti arčiau, bet man kelią pastojo Rėjus.

- Nesiartink, - sulojo piktai.

Nesusigaudydama vėl sužiurau į Enolą, kuris drauge su Keo iš naujo supančiojo malum ir be jokių gražbylybių įmetė atgal į tamsią olą.

- Kodėl tai padarėte? - beveik riktelėjau. - Nors to padaro protas visiška klampynė, bet manau, kad man sekėsi visai neblogai...

- Tu buvai taip susikoncentravusi į jį, kad net nepajutai, jog jis norėjo tave užpulti, - atkirto Enolas beveik tokiu pat tonu kaip mano.

- Nesąmonė...- papurčiau galvą.

Rėjus prunkštelėjo ir kažką sumurmėjo po nosimi.

- Jis suspėjo tave sužeisti, o tu net to nepastebėjai, - mostelėjo ranka man kažkur į šoną.

Truputį sutrikusi apsižvalgiau. Ir iš tiesų pamačiau nedidelę rausvą dėmę ant savo marškinių rankovės. Atitraukusi audinį pastebėjau negilią įpjovą. Iš tiesų, kaip galėjau to nepastebėti?

- Kurį laiką malum atrodė ramus, - paaiškino Enolas. - Bet vėliau jis pradėjo keistai urgzti, o tu to nepastebėjai. Jei būčiau uždelsęs dar kelias sekundes, jis būtų galėjęs suspėti kaip reikiant tave sužaloti, - apkaltino.

Pamėginau įsisąmoninti šį faktą. Vis dar negalėjau suprasti, kaip galėjau nepajausti grėsmės. Tikrai nebuvau taip stipriai atsiribojusi nuo išorinio pasaulio... Švystelėjo mintis ar malum negalėjo man taip pat ko nors padaryti, kol bandžiau surasti reikiamą ryšį... Nustūmiau į šalį tą baisų spėjimą, tos paikos minties nevertėjo net svarstyti.

- Ačiū, - pasakiau. - Turbūt tikrai buvau per daug susitelkusi. Nesuprantu, kaip tai nutiko, - pripažinau. - Turbūt kitą kartą taip pat reikės jūsų visų priežiūros, - pamėginau numoti ranka ir net šyptelėjau.

Enolas ir Rėjus sušneko abu vienu metu.

- Kito karto nebus.

- Kaip gali taip juokauti?

Užverčiau akis. Jau pavieniui šie vaikinai galėjo tapti tikromis rakštimis, tačiau kartu... ir nusiteikę prieš mane...

- Kol nespėjot kaip reikiant įsismaginti, norėčiau pasakyti, kad nors ir nepavyko šis mano galios triukas, kaip tikėjausi, tačiau visgi, ši rizika nebuvo bereikšmė.

Trys poros akių nekantriai laukė.

- Nors nesužinojau to, ko iš tiesų norėjau, tačiau vienas malum instinktas pasirodė labai ryškus... Kažkodėl, jeigu jis tik galėtų, trauktų tolyn į gilią šiaurę, o kadangi visi malum yra susiję pakankamai stipriais ryšiais, spėju, kad būtent ten visi jie galėtų būti.