Valdantysis Kraujas

40 skyrius /Už priešo linijos/

Priėjau tiek arti, kiek buvo įmanoma. Nematomas energetinis laukas buvo toks galingas, jog neprireikė net specialių galių, kad jį pajausčiau. Pagauta impulso sukaupiau energijos kamuolį ir sviedžiau prieš save. Suraibuliavęs burbulas ištiško it lietaus lašas ir permatomos šviesos žybsniais išsiskaidė į šalis. Sudarytas apsaugos laukas buvo vientisas ir neturėjo jokio įtrūkimo, kuriuo galėjau pasinaudoti.

- Jie mus stebi, - sukuždėjo šalia Enolas.

Ir pati tai jaučiau. Nematomos akys stebėjo ir vertino kiekvieną judesį.

- Turėtum palikti mane vieną, - staiga pasakiau.

- Esi tuo tikra?

- Mm, - sumurmėjau pritariamai.

Numaniau, kad effigy jie galėjo laikyti pavojingu dėl jo valdomų gebėjimų, tačiau aš... tikėjausi, kad kol kas neatrodžiau tokia grėsminga.

Enolas nesileido į jokius kamantinėjimus, o tylomis įvykdė mano prašymą. Likusi viena ėmiau žingsniuoti palei nematomą sieną. Keliavau tolyn tarsi ieškodama plyšio, kuris leistų patekti vidun, nors žinojau, kad tokio nėra. Visgi, netrukus pamačiau tris karius, kurie sparčiai artėjo prie manęs.

- Stok!

Kilstelėjau rankas tarsi rodydama, kad nieko neturiu.

- Aš tik noriu pasikalbėti su kuom nors, kas...

Nespėjau užbaigti sakinio, kai prieš mane suraibuliavo oras ir buvo padarytas nedidelis praėjimas skyde. Toliau viskas įvyko labai greitai - galvoje pajutau nenumaldomą skausmą, kuris privertė parklupti, kažkas šaltas prigludo prie riešų, o dar dvejos rankos sugriebė už pečių ir kitą akimirką buvau nudanginta nežinia kur. Supratau, kad buvau perkelta į kitą vietą, nes pagrindas po kojomis suraibuliavo net kelis kartus. Apsimečiau, kad ši įvykių kryptis mane nustebino, todėl net nebandžiau pasinaudoti savo galia, o kai suvokiau, kad priešas stovi prieš mane, jau buvo per vėlu.

Kažkas mane surakino ir privertė atsistoti. Smilkinius sprogdinęs skausmas atslūgo. Kelis kartus sumirksėjusi suvokiau stovinti ne kur kitur, o rūmų kieme. Keli būriai karių su skirtingomis uniformomis, visi atidžiai stebėjo mane. Netrukus visą dėmesį sutelkiau į prie manęs priėjusią moterį.

- Esi nepaprastai kvaila jeigu išdrįsai čia rodytis, - iškošė pro sukąstus dantis.

Arielė atrodė siaubingai. Nors vilkimi tamsių spalvų drabužiai gulė nepriekaištingai, tačiau po akims bolavo pilkšvi ratilai, veidas sumenkęs ir išvagotas naujų raukšlių.

Nukreipiau žvilgsnį į savo rankas. Žinoma, jie pasirūpino visomis saugumo priemonėmis. Ant riešų buvo uždėti antrankiai, blokuojantys bet kokių galių naudojimą. Tai galėjo viską šiek tiek komplikuoti, bet aš buvau viduje. Stengiausi neparodyti džiaugsmo, kad pavyko tai pasiekti.

- Kur Džoelis?

Apsižvalgiau aplinkui, bet karaliaus nesimatė. Tačiau kruopščiai stengiausi įsidėmėti visas kitas detales. Netikėtai Arielė pripuolė prie pat manęs ir tėškė antausį. Mirtinoje tyloje pasigirdęs pliaukštelėjimas nuaidėjo per visą kiemą. Smūgis buvo toks stiprus, kad privertė žengtelėti atbulomis. Supančiotos rankos nejučia pakilo prie užgauto skruosto, o visas dėmesys buvo sutelktas į tetą. Atrodo, ji įsižeidė, kad iš pradžių nekreipiau į ją dėmesio.

- Aš tave nudėsiu!

- Patarčiau tuščiai nesišvaistyti tokiais grasinimais.

- Tu pražudei Noelį! Sumokėsi už tai savo galva. Nejau tikrai manei išsisuksianti čia ateidama?

Arielė plyšavo iš skausmo ir pykčio, tačiau man jos pagailo vos keletui sekundžių. Manyje net nebebuvo tos žmogiškumo dalies, kuri dėl to gailėtųsi.