Valdantysis Kraujas

14 skyrius /Pašnekesiai/

Su nuodų atsikratymu draugai susitvarkė puikiai. Dar iki aušros viskas buvo išgabenta, Omeras įbaugintas ir paliktas savo tuščioje parduotuvėje... Nemačiau pagrindo atsikratyti pardavėjo, nes jis tik dirbo savo darbą. Kad ir nelabai dorą. Be to, Enolo su Keo niekas nesugebėtų rasti ir sučiupti.

Nebeketinau grįžti į sandėlį ir įsitikinti, kaip Noelis susidorojo su savo paties užsakytais nuodais. Širdis vylėsi, kad jam nenutiko nieko per daug siaubingo, nors protas rėkte rėkė, kad verčiau jau jis būtų jų neatlaikęs. Savo paties labui.

- Ar galėsite pasirūpinti, kad Noelį rastų kas nors iš jo palydos? - kreipiausi į Megan su Eronu.

Megan buvo lengvai priblokšta mano poelgio. Kaip jai būdinga, iš pradžių ji mane užsipuolė, o dabar tylėjo net žodžio gailėdama.

- Em... žinoma, - atsikrenkštė Eronas, jam nepatiko stovėti tarp manęs ir savo žmonos.

- Puiku. Be jokios abejonės jį pargabens Džoeliui. Ir karalius supras, kokia neganda ištiko jo sūnų. Tai jam bus puikus ženklas, kad jis turi priešą, kuris įstengs jam pasipriešinti...

- Nebijai, kad jis gali keršyti? - tyliai pasiteiravo Enolas.

- Na, visų pirma - nežinotų kam, o antra - jei ir numanytų, kad tai mano darbas, vargu ar surastų, kaip tą kerštą įgyvendinti, nes neturiu nieko, ką galėtų panaudoti prieš mane.

Po mano žodžių įsivyravo nelabai smagi tyla ir susivokiau, kad leptelėjau kažką nelabai vykusio.

- Tai sakai - nieko neturi? - sukuždėjo effigy taip tyliai, kad girdėčiau tik aš.

Užverčiau akis ir nusisukau, taip leisdama suprasti, kad nesu linkusi plėtoti šios temos. Nors išsprendėme vieną bėdą, tačiau vis dar laukė kiti darbai. Ėmė kirbėti noras greičiau apleisti Agoridą, tačiau vis dar turėjau prievolių Čioru... Turbūt buvo pats metas jų imtis.

- Manau, Megan gali nuspręsti, kaip norėtų pasielgti su Teo, - tarstelėjau. - Žinoma, nenorėčiau, kad grįžęs pas saviškius viską išpliurptų... bet spręsti jums, - pasakiau Divaliams.

Iš Megan išraiškos negalėjau nuspėti, ko ji imsis, tačiau dabar turėjau duoti jai laiko šiek tiek ataušti. Teko pripažinti, kad ir man pačiai reikėjo kelių minučių.

Protingiausia būtų buvę keliauti į viešbutį ir bent kelias valandas numigti. Jau buvo ankstyvas rytas, nors ir tamsu, bet nemaniau ar būčiau galėjusi sumerkti akis. Vietoj to, pasiekusi viešbutį susiradau personalo laiptus ir ėmiau kopti viršun. Po kelių minučių atsidūriau ant viešbučio stogo, jei tik tai buvo galima vadinti stogu, nes viršum galvų jau buvo kito aukšto pertvara.

Nužvelgiau prieš akis besidriekiantį skardinį labirintą. Tiesūs ir kreivi, mirksintys nuo įvairiausių šviestuvų, pastatai vis tiek atrodė labai negyvi. Ir šalti. Staiga pasijutau it pasilaidojusi po šiomis metalinėmis plokštėmis ir apėmė keistas liūdesys.

Kol bereikšmės mintys vijo viena kitą, kažkas taip pat pravėrė duris. Man nereikėjo nė atsisukti, kad suprasčiau, jog atėjo Rėjus. Jaučiau jį kiekviena savo kūno ląstele, kad ir kaip stengiausi tai ignoruoti. O ypač dabar, kai aplinkui daugiau nieko nebebuvo.

- Jei atėjai man priekaištauti, tai gali nesivarginti, - atsidusau.

Tačiau, mano nuostabai, vaikinas man po nosimi ištiesė puodelį šilto gėrimo. Nustebusi kilstelėjau akis ir pamačiau, kad rankose laiko dar ir nedidelį padėklą su sumuštiniais, bei dar vienu puodeliu. Rėjus įsitaisė greta ir padėjo maistą tarp mūsų. Kadangi neprisiminiau, kada paskutinį kartą valgiau, su malonumu pačiupau vieną sumuštinį. Net nepasivarginau paklausti iš kur tokiu metu sugebėjo jų gauti.