Valdantysis Kraujas

12 skyrius /Pabėgimas/

Kol šoninėmis kopėčiomis pasiekiau balkoną, jame jau nieko nebebuvo. Kaip ir poilsio kambaryje į kurį jis vedė. Atsargiai išsmukau į koridorių ir įsiklausiau, iš kažkurios pusės atsklido prislopinti balsai, tačiau šie vis tolo už koridoriaus posūkio... Sudvejojau ar turėčiau sekti iš paskos, nes koridorius pasirodė visiškai tuščias ir neturintis jokių pasislėpti tinkančių užkaborių.

Pasigirdęs savimi patenkintas pažįstamas juokas privertė liautis dvejoti.

Susilenkusi nusliūkinau palei sieną, nors man tai nedavė jokios priedangos, nes dabar buvau tik baltas taškas ant ryškiai žalių sienų apmušalų. Kur ne kur stovėjo pailgos vazos su gėlėmis, tačiau vargu ar net pritūpus įstengčiau už jų pasislėpti. Beliko tikėtis, kad niekam neprireiks praeiti šiuo koridoriumi būtent dabar.

Už pirmo posūkio koridorius išsišakojo į tris praėjimus. Vis dar girdėjosi nutolstantys balsai, tad greitai pasukau į kairįjį koridorių. Deja, už pirmojo posūkio privalėjau stabtelėti, nes besikalbantieji ėmė lėtinti žingsnį.

- Tikiuosi, kad rytoj jau galėsime iš čia išsinešdinti, - nuogąstavo moteriškas balsas.

- Omeras pažadėjo, kad rytoj viskas bus paruošta, tad galėsime pasiimti savo užsakymą ir keliauti, - patikino vyriškis. - Bet juk nėra čia jau taip blogai... beveik kaip namuose, - susijuokė truputį pašaipiai.

- Esame čia jau savaitę... Nusibodo būti šiame skardiniame mieste.

- Nesiskųsk... Kad būtų paruoštas reikiamas kiekis, reikia laiko. Štai imk pavyzdį iš Teo, regis, jam čia netgi labai patinka.

Moteris prunkštelėjo ir kažką nesuprantamo išbėrė greitakalbe. Netrukus abu pašnekovai sustojo prie priešpriešiais esančių kambarių durų. Nors balsai buvo prislopinti, tačiau pavyko išgirsti, kaip jiedu susitarė susitikti po penkiolikos minučių ir keliauti į šventę. Kai abi durys buvo uždarytos, luktelėjau vieną minutę, jei netyčia kuris nors apsigalvotų ir išeitų laukan, ir tik tuomet patraukiau prie vienų iš durų.

Atsargiai nulenkiau rankeną ir durys prasivėrė net ne girgžtelėjusios. Greitai įsmukau vidun ir apsižvalgiusi įsitikinau, kad kambaryje nieko nėra. Tačiau iš kambaryje esančių kelių durų vienos buvo praviros ir ten girdėjosi lengvas šnaresys. Pasinaudojusi proga atsisėdau ant krėslo ir ėmiau laukti, kol žmogus išeis iš savo drabužinės. Jis neužtruko ilgai, netrukus pasirodė tarpduryje nešinas kostiumu. Ir akimirksniu mane pamatė.

- Labas, Noeli, - šyptelėjau.

Nuostaba jo veide plykstelėjo vos sekundei. Pusbrolis susigaudė labai greitai ir nešami drabužiai atsidūrė ant grindų, o rankos tuoj pat nukrypo į kambaryje esančius baldus. Pastarieji tik vos suvirpėjo, tačiau taip ir nurimo nespėję pakilti, nes Noelis sklandžiu smūgiu buvo nublokštas į sieną. Aš taip pat buvau tam pasiruošusi.

Jis žvelgė į mane su tylia panieka ir pykčiu, jokios baimės.

- Na, Kaja, ir ką tu čia veiki? - paklausė taip tarsi jo visai netrikdytų jo dabartinė padėtis.

- Užsukau pasisveikinti... Juk taip ilgai nesimatėme.

- Tuomet gal reikėjo grįžti namo? Būtume išvengę to širdį draskančio išsiskyrimo skausmo...

- Kaip miela...

Šiais plepalais Noelis bandė nukreipti mano dėmesį. Nors šis ir buvo sukaustytas, tačiau jis nepaliovė bandyti pasinaudoti savo galia. Privalėjau išlikti budri, nes pusbrolis tikrai pasinaudotų atsiradusia bet kokia galimybe. Jaučiau, kad jo energija spurdėjo tarsi į tinklą įkliuvusi žuvis, nesustodami bandėme vienas kitą įveikti.