Valdantysis Kraujas

34 skyrius /Armija/

Išskleidžiau saugantį kupolą mums virš galvų. Enolas beveik lipte lipo ant kulnų, nes tik tokiu būdu taip pat galėjo apsisaugoti nuo šarkėjų lietaus. Paukščiai pažiro ant galvų tarsi juoda derva. Rėjus buvo priverstas prilėtinti greitį, nes plazdantys sparnuočiai visiškai užtemdė matomumą. Deja, dėl gravių grėsmės, negalėjome sustoti ir deramai jų išvaikyti. Šarkėjai vis trankėsi į nematomą pertvarą, apsvaigę paukščiai krisdavo žemyn, bet jų vietą greitai užimdavo kiti.

Naudojau energiją, kaip vientisą darinį, pamėginau dalį jos atskirti ir nukreipti kelio pravalymui, tačiau neįstengiau vienu metu atlikti skirtingų veiksmų. Jaučiausi taip, tarsi slidžiose rankose laikyčiau ledo gabalą, kurį reikėtų padalinti pusiau, o nerangūs pirštai niekaip to nesugeba padaryti. Galiausiai susierzinusi, kad nepavyksta, kaip tikėjausi, susprogdinau savo energijos kupolą, taip išsklaidydama paukščius į šalis. Vaizdas priešaky kelioms sekundėms prašviesėjo ir pasinaudoję proga greitai pranėrėme tarp dviejų gravių.

Į šalis pabirę paukščiai it magneto traukiamos dalelės vėl greitai šovė link mūsų.

- Po velnių, nieko nematau! - piktai šūktelėjo vaikinas.

Aš ir vėl susprogdinau energijos burbulą tik dabar pasistengiau paukščius nusviesti dar toliau. Nors dalis jų krito ant žemės negyvi, tačiau jų vis tie buvo tiek daug, ir atsiradusios properšos netrukus vėl pajuoduodavo.

- Kad ir kiek jų pačirškinu, jų vietą tuoj pat užima kiti, - suburbėjau nepatenkinta. - Galiu tik protarpiais pravalyti kelią.

- Na, tai geriau nei nieko.

Sprogdinau kupolą po kupolo, automobilis nepaprastai kartėsi ir šokinėjo į viršų, tad tapo sudėtinga ne tik matyti, kas dedasi už lango, bet ir išsilaikyti savo vietoje. Braudamiesi pirmyn vos neatsitrenkėme į gauruotą gravį, o kelis kartus tik per plauką pavyko išvengti milžiniškos pėdos nusileidžiančios ant galvų.

- Ar skydas atlaikytų jei kuris nors mus kliudytų?

- Turėtų, bent jau iš pradžių. Tačiau jei vienu metu reikėtų atlaikyti kelis, gali ir nepavykti.

Šarkėjai tikrai nebuvo stiprūs, bet buvo neįveikiami dėl savo gausos, o štai graviai, atsižvelgiant į jų dydį, galėjo sukurti nepaprastą spaudimo jėgą. Su vienu tokiu lėtapėdžiu būčiau susitvarkiusi be vargo, tačiau jei mus užspeistų keletas jų... Galėdama savo galias naudoti tik ribotai, nebuvau tikra, kaip reikėtų išsisukti.

Kai paukščiai buvo prasklaidyti, išvydome, kaip mums prieš akis vienas gravis braukia nagais sukurdamas sniego bangą ant kurios iš karto ir užšokome. Automobilis nulėkė į viršų, o tada ėmė kristi žemyn, nes praradome sukibimą su žeme. Kai sniegas švystelėjo palei langus ir nemažai jo pliumptelėjo ant stogo, supratau, kad smengame į duobę.

- Tvirtai įsikibk! - perspėjo Rėjus.

Vos spėjau sumirksėti, kai aplink kojas pliūptelėjo sniegas. Automobilis keistai susikratė, kažkur užsikabino ir trūktelėjo viršun. Nubraukusi sniegą nuo veido pamačiau, kad nebeturėjome durelių, o vietoj jų, iš automobilio šonų styrojo ilgos metalinės kojos. Vaikinas savo galios pagalba transformavo transporto priemonę ir dabar ji priminė milžinišką vorą, kuris vikriai kabarojosi iš duobės.

Vidun pribyrėjęs sniegas beveik visas išbyrėjo laukan, kai kratėmės nuo vieno šono ant kito. Nepaprastai džiaugiausi, kad buvau prisisegusi saugos diržus, nes vargu ar būčiau išsilaikiusi viduje. Automobilis kilo viršun pakankamai greitai. Pasinaudodama proga, kad kol buvome drabstomi sniegais ir šarkėjai nesekė mums iš paskos, greitai žvilgsniu šaudžiau aplinkui ieškodama Enolo ir Keo automobilio, tačiau jo nepamačiau. Tikėjausi, kad jie spėjo pamatyti atsiradusias kliūtis ir nepakliuvo į tokius spąstus.