Valdantysis Kraujas

9 skyrius /Pašnekesiai/

Labai nenorėjau pabusti. Buvau tikra, kad nesapnavau jokio sapno, kurio likučiai mane traukė atgal, tačiau vis tiek neskubėjau vaduotis iš miego apžavų. Jaučiausi kažkaip kitaip... tarsi man niekur nereikėtų eiti, niekur skubėti. Tarsi būčiau namuose.

Praplėšiau akis ir realybės suvokimas akimirksniu perliejo kūną. Laime, susilaikiau nepašokusi, o tik šiek tiek kilstelėjau galvą. Kažkokiu būdu sugebėjau atsidurti labai arti Rėjaus. Pernelyg arti. Miegojau pasidėjusi galvą jam ant krūtinės ir apsikabinusi per juosmenį. Vaikino ranka ilsėjosi man ant pečių.

Įsitempiau, nes kilo nenumaldomas noras greitai pašokti ir nešdintis lauk iš šio kambario. Visgi, vietoj to tik neskubėdama atitraukiau savo ranką ir atsargiai išsivadavau iš mane laikančio glėbio. Mano laime, Rėjus net nesujudėjo. Turbūt po tiek dienų nemigos kaip reikiant įmigo. Lengviau atsikvėpusi greitai pasigriebiau kelis daiktus ir išslinkau lauk.

Tik atsidūrusi pirmame aukšte, suvokiau, kad buvo labai ankstyvas rytas. Registratūroje vėl buvo tuščia, net prie baro nesimatė nė gyvos dvasios, kurį apšvietė tik vos regima blausi švieselė. Akivaizdu, kad tokiu metu pusryčių galėjau nesitikėti. Tačiau sėdėti ir lūkuriuoti visai nesinorėjo, todėl nusprendžiau pėsčiomis nusigauti iki uolos su malum. Bent jau taip tikėjausi naudingai išnaudoti šį ankstyvą laiką.

Stengiausi neskubėti ir pamėginau įsivaizduoti, kas nutiks, jei paaiškės, kad malum yra nieko vertas... Jis buvo mano raktas į visų tų padarų armiją. Žinojau, kad tie padarai yra tam tikra prasme vieni su kitais susiję, bet anksčiau niekada nebandžiau šiuo ryšiu pasinaudoti. Nekantravau ir jaudinausi vienu metu.

Šiek tiek nustebau prie uolos išvydusi Keo. Nemanau, kad malum reikėjo tokios apsaugos, nes vargu ar šis kur nors pabėgtų. Visgi, jei netyčia ištrūktų, jis tuoj pat pasileistų link miesto. Kas nors jį pamatęs turbūt greitai paskleistų gandą, kad vėl artinasi malum maras.

- Panele, Kaja, - tuoj pat pašoko ant kojų Keo, kai mane pamatė. - Labas rytas...lyg ir, - dar pridūrė.

- Ar neturėtum būti pakeliui į Urgatą? - paklausiau susiraukdama.

Enolas turėjo vaikiną išsiųsti namo, kadangi jau atliko viską, kas kas jam buvo pavesta.

- Taip, bet, pamaniau, kad gal galėčiau dar šiek tiek pabūti, - neramiai pasikrapštė galvą, tarsi nebe būtų toks tikras savo mintimi. - Enolas sakė, kad paklaus dėl to... Dar galėčiau būti naudingas, - patikino viltingu balsu.

Prisėdau ant vieno iš akmenų ir žvilgtelėjau į uolos gilumą. Nors nieko nemačiau, tačiau išgirdau bruzdesį ir inkštimą.

- Turėjome jį surišti, - pasakė vaikinas vėl atsisėsdamas į savo vietą. - Atrodo, kad jis niekada nemiega, o kadangi malum toks svarbus, nusprendėme, kad pakaitomis turėtume prie jo budėti.

- Gal ir nebloga mintis...

Turbūt man netgi pasisekė, kad Keo buvo čia. Iš viešbučio išskuodžiau taip greitai, kad gerai nepagalvojau apie tai, kad man turbūt nederėtų vienai artintis prie malum. Nors čia atėjau ketindama išsiaiškinti, kiek naudingas jis gali būti, dabar nusprendžiau, kad tai daryti turėčiau drauge su Enolu.

- Ar Enolas tau parūpino kambarį?

- Taip, sakė atneš raktą, kai ateis manęs pakeisti.

- Gali eiti - aš pabudėsiu, - pasakiau. - Manau, kad tau nekils bėdų įsliūkinti į Enolo kambarį ir nugvelbti raktą.

Tačiau Keo neskubėjo judintis. Vis dar buvo velniškai tamsu, nebuvo matyti net pirmųjų aušros spindulių ir dangų klojo stora žvaigždžių antklodė.