Valdantysis Kraujas

29 skyrius /Išgelbėtoji/

Atrodė, kad trumpam buvau praradusi sąmonę, nes staiga praplėšiau akis tarsi nubudusi iš sapno. Atsipalaidavęs kūnas akimirksniu įsitempė ir vėl tapo įkalintas skausmo gniaužtuose. Nors buvau plačiai atsimerkusi, tačiau vargiai ką įžiūrėjau, bet labai aiškiai jaučiau, kad nebebuvau ant Jūrų drakono. Plūduriavau, o gal grimzdau žemyn, viena pati. Kilstelėjusi galvą išvydau šviesos ruožą, tad nuo ribos nebuvau nutolusi labai toli. Pamėginau ištiesti rankas ir irtis aukštyn, bet visą kūną perskrodęs skausmas, privertė sustoti.

Beveik negalėjau pajudinti dešinės rankos, tad su kairiąja atsargiai ėmiau čiuopti sau krūtinę. Prisiminusi drakono uodegos spyglį, kuris persmeigė mane kiaurai, išsigandau, kad savo kūne galiu aptikti tokio dydžio skylę, jog ranka pereis kiaurai. Visgi, protas sakė, kad turėdama tokį sužeidimą jau nebebūčiau atsipeikėjusi, tad atsargiai pirštais bandžiau apčiuopti skaudamą vietą lyg tai stebuklingu būdu man padėtų pasijusti geriau.

Labai nustebau ties raktikauliu aptikusi išlindusį smaigalį. Regis, drakonas paliko suvenyrą, kuris dabar buvo įstrigęs mano kūne. Turbūt buvo gerai, kad jis vis dar buvo ten, nes kaip ir ledinis vanduo aplink žaizdą, tas spyglys neleido man nukraujuoti. Jaučiau ir šaltį, ir karštį, kuris beprotiškai degino, o dešinė ranka visiškai sumedėjo. Šiaip ne taip šiek tiek maskatavau kojomis ir kairiąja ranka, bet iš vis siaurėjančio ruožo virš galvos supratau, kad judu anaiptol ne reikiama kryptimi.

Po kelių minučių tokių bergždžių bandymų ėmė stigti oro. Turėjau liautis desperatiškai blaškytis ir sulėtinti kvėpavimą, bet nenumaniau, kaip kitaip man pakilti viršun. Radijo ryšys su laivu nebeveikė. Neprisiminiau ar kur nors susidaužiau savo šalmą, o gal tai buvo laivo gedimas, bet kad ir kiek bandžiau perjungti įrangą, į mano kvietimus atsakydavo tik tyla. Ranka net bandžiau čiuopti į šalis taip tikėdamasi surasti galbūt prarajos kraštą už kurio galėčiau įsitverti, bet neužčiuopiau jokių uolų.

Šiek tiek pailsėjusi vėl ėmiau maskatuotis kojomis, tačiau kūnas vargiai kilo aukštyn. Visgi, neketinau pasiduoti. Niekaip negalėjau prisileisti minties, kad galėčiau nusibaigti šiame tamsiame tarpeklyje.

Kol mintyse burnojau ant savęs, kažkas prisilietė prie mano kojos.

Iš karto pamaniau, kad tai Jūrų drakonas. Abejojau, kad jį užmušiau, nes negalėjau prisiminti, kokio stiprumo energijos bangą paleidau į jį, kai šis mane sužeidė. Tačiau, kad ir kiek žvalgiausi, nieko po savimi nepamačiau, o juk tas padaras buvo milžiniškas ir tikrai negalėjo visas susilieti su tamsa. Po kelių minučių ėmiau manyti, kad man tik pasivaideno, todėl lioviausi žvalgytis nebūto gyvio ir vėl kilstelėjau galvą viršun.

Ir šalme suskambo mano pačios šaižus cyptelėjimas, kai širdis pasileido beprotiškais šuoliais pirmyn. Visas kūnas mestelėjosi atgal, akimirkai net sužeidimo skausmas buvo pergalėtas ir puoliau irtis sužeistąja ranka. Tačiau nukepurnėjau vos kelis metrus, o mane išgąsdinusi būtybė vėl atsidūrė priešais mano nosį.

Protas tuojau pat pasufleravo, kad tai buvo marina. Tačiau ši buvo kažkokia kitokia. Nebuvo girdėti jos viliojančios giesmės, nespinduliavo ji ir tyro grožio dėl kurio neįstengtum atplėšti akių. O šias būtybes buvau mačiusi ne kartą, paskutinį kartą ne taip seniai, kai su Rėjumi buvome pakeliui į Urgatą laukimo stotelėje. Keisčiausia buvo tai, kad ši marina atrodė sena.

Moteriškas veidas buvo liesas ir su įdubusiomis akimis, beveik tokios pat baltos spalvos kaip ir aplinkui banguojantys plaukai. Laukiau, kol ji persimainys ir iššieps savo aštrius dantis, trokšdama man perkąsti gerklę, tačiau vietoj to tik suvinguriavo šiek tiek aptriušusia uodega ir toliau spoksojo į mane.

"Tu netrukus mirsi, jei tau nepadėsiu", - staiga pasigirdo balsas mano galvoje.

- Ką? - nejučia išsprūdo.