Valdantysis Kraujas

42 skyrius /Lemiamas žingsnis/

A.Ž. Neišsigąskite, kad šis skyrius bus gerokai ilgesnis nei prieš tai buvusieji... tačiau galų gale ši istorija priėjo pabaigą ir tai bus paskutinis skyrius. Tikiuosi, liksite nenusivylę ir... malonaus skaitymo!

__________________

Skraidantys demonai suko ratus danguje. Išsidėstę beveik tobulu atstumu jie nuklojo neaprėpiamą plotą. Nors dangus atrodė juodas, tačiau vesperius nebuvo sunku pastebėti, mat ant kaklų turėjo pritvirtintus švytinčius antkaklius. Spėjau, kad būtent dėl tų daikčiukų jie elgėsi visai ne taip, kaip jų padermei buvo būdinga. Kažkas iš albų juos valdė.

Iš už nugaros atsklido nauja triukšmo banga. Apsisukusi pastebėjau, kad buvo įveikta rytinė rūmų skydo siena, ir pro atsiradusį plyšį srauni malum upė plūdo vidun. Šį kartą prisijungiau prie tos tėkmės ir taip pat puoliau bėgti link rūmų. Didingas statinys buvo aukščiausia vieta, o aš labai tikėjausi užkopti į vieną iš bokštų.

Rūmų kieme virė tikra kova. Kariai su albomis vienijo savo jėgas, ginklų ir galių pagalba buvo stengiamasi atkurti rūmų apsaugą. Bet alkani padarai brovėsi pirmyn, skubėdami ritosi vieni kitiems per galvas, o aš drauge su jais. Kažkoks malum buvo besuleidžiąs nagus į mane, o rūmų karys vos nepradangino atsivėrusioje dauboje, tačiau atmušdama pavienius smūgius, greitai pasiekiau sienas. Pasinaudojusi lauko laiptais, vikriai užlipau į pirmąsias apžvalgos aikšteles. Kai nužvelgiau apačioje verdančią kovą, trumpam atėmė žadą.

Plati malum juosta driekėsi į Svazilando centrą. Ji kunkuliavo ir be sustojimo judėjo pirmyn, kad ir kiek balkšvų kūnų krito ant žemės. Tiek iš dešinės, tiek iš kairės mačiau atskubėjusias armijas. Jos kol kas delsė ir neskubėjo naikinti malum bangos, o štai danguje sklandantys monstrai ruošėsi nerti žemyn.

Kai kurie vesperiai spurdėjo, tarsi laikomi už grandinės, tačiau greitai nurimę vėl imdavo sklandyti dailiais apskritimais. Šoko savo užburiantį šokį, kol tarsi gavę kokį ženklą, vienas po kito smigo žemyn it kulkos. Viena juosta po kitos vesperiai nusileido visai žemai ir praskrendant iššnypštė lipnių gleivių lietų. Akimirksniu dalis malum sulipo į keistus gniutulus. Po jų sekė kiti vesperiai, kurie įsklendė į atsiradusias properšas ir išskėtę nagus šienavo nejudančius malum, tarsi javus su dalgiu. Tokį koordinuotą puolimą vesperiai pakartojo kelis kartus.

Dalis malum protų sugaudė apie atslinkusį pavojų. Mirties skausmas persidavė visiems, tuo pačiu ir man. Atsijungiantys protai skaudžiai dilgčiojo, blykstelėdavo tarsi nedideli žiburėliai. Pamažu tuos jausmus stengiausi nustumti į antrąjį planą. Stebėjau, kaip dalis malum ėmė stebėti sklandančius vesperius, o jiems priartėjus, pamėgino vieną apsupti. Pirmąjį kartą nepavyko, nes šis buvo per aukštai, tačiau antrasis vesperis sklendė daug žemiau ir keliems malum pavyko užšokti ant vesperio. Tačiau šis puolimas buvo bergždžias, nes storas vesperių kiautas buvo nepramušamas ir skraiduolis greitai nusipurtė gležną padarą nuo kupros.

Stebėjau, kaip vesperių flotilės pamažu vis labiau retina malum gretas. Malum vis dar buvo nesibaigianti galybė ir atsiradusias tuščias vietas, užpildydavo kiti. Tačiau ne visi vesperiai gebėjo spjaudytis glitėsiais, taip pat tai nebuvo neišsenkantis resursas, tad po kurio laiko beliko kova akis į akį. Suglaudę sparnus jie nerdavo žemyn ir čiupdavo priešą nagais bei nasrais. Sudraskę kelias dešimtis malum jie vėl pakildavo aukštyn ir pakartodavo ataką.

Man reikėjo vieno iš vesperių, kol dar nebuvo atkurta rūmų apsauga. Nors žvilgtelėjus sau po kojomis suabejojau ar tai bus padaryta. Kovotojų jėgos nebuvo begalinės, o malum vis plūdo be sustojimo, nors vesperiai šiek tiek pristabdė jų srautą. Vėl nukreipiau žvilgsnį į persigrupuojančius skraiduolius. Mėginau suprasti, kur galėjo būti juos valdantys albos, tačiau per šią maišatį tai buvo neįmanoma. Turėjau sugalvoti, kaip vieną vesperį prisivilioti prie savęs.