Valdantysis Kraujas

19 skyrius /Išgyvenusi/

Aš nieko nesapnavau, neklajojau prisiminimuose, nevarčiau savo nugyventų gyvenimo puslapių, o paprasčiausiai kabėjau keistoje nebūty, iš kurios ištrūkau vos praplėšusi akis. Ir pirmasis vaizdas, kurį išvydau buvo vientisos rusvos spalvos lubos. Tuoj pat apsižvalgiau ir susivokiau gulinti lovoje kažkokiame kambaryje.

Prie lango, atsukusi man nugarą, stovėjo rudaplaukė moteris, kurią ne iš karto pamačiau, ir tvarkė nemažą gėlių puokštę. Į patalpą srūvantys rausvai oranžiniai saulės spinduliai leido nuspėti, kad tikrai nebebuvau Agoride. Tačiau ir šis kambarys man pasirodė nepažįstamas. Greitai įvertinusi savo būklę nusprendžiau, kad jaučiausi ganėtinai tvirtai ir pamėginau atsisėsti. Nepastebėjau prie mano rankos prijungtos šlangelės, tad užkliuvau ir sukėliau šiek tiek triukšmo.

- Ak, Kaja, - su palengvėjimu atsiduso moteris. - Palauk, padėsiu tau.

Ji suskubo artintis, bet instinktyviai gindamasi ištiesiau ranką ir nubloškiau ją prie galinės kambario sienos. Aš ir mėgavausi savo galia, nepaprastai palengvėjo vėl ją užčiuopus savyje.

Moteris sužiopčiojo išpūtusi akis. Atidžiau ją nužvelgiau ir labai nustebau suvokusi, kad ją pažįstu. Tuoj pat atleidau sukaustančius pančius.

- Olivija? - nusistebėjau.

Karamelinė oda, rudos akys ir it spyruoklės garbanoti plaukai be jokios abejonės priklausė Taburino karalystės karalienei.

-  Nemažai teko girdėti apie tavo galias, bet tikrai nesitikėjau jas patirti savo kailiu, - pasakė atsikvėpusi ir pasitvarkydama drabužius.

- Atleisk, ne iš karto tave pažinau. Nesitikėjau, kad galiu būti slaugoma pačios karalienės... Ar aš Taburine?

Karalienė mane atidžiai nužvelgė ir daug lėčiau vėl prisiartino. Ji sutvarkė mano paverstą stovą ir ant jo kabantį maišelį su skaidriu skysčiu, patikrino ar adata esanti mano rankoje vis dar vietoje.

- Taip, tu Taburine. Atgabeno čia praėjusią naktį. Turėčiau pakviesti kurį nors gydantį albą, kad tave apžiūrėtų.

- Palauk, - net mostelėjau ranka norėdama ją sulaikyti. - Kaip Rėjus? Ar jis taip pat čia?

Mano širdis sutvinksėjo bijodama išgirsti atsakymą. Žinoma, vaikinas bus netekęs kur kas daugiau kraujo nei aš, bet iš paskutinių jėgų tikėjausi, kad ir jam dar nebuvo per vėlu. Jei tik būčiau tikėjusi dievų nuolankumu, būčiau pasimeldusi.

Olivija stabtelėjo lovos gale, iš karto pastebėjau jos veidu nuslenkant rūpesčio šešėlį. Kažkoks negerumas įsisuko į vidurius.

- Jis čia, - atsakė neskubėdama. - Bet nuo tada, kai čia atsidūrėte, jo vis dar nepalieka gydantieji albos, nes kol kas jis gyvas išliko tik jų pastangomis... Tikras stebuklas, kad iš viso išgyveno iki čia pakliūnant.

Nepastebėjau, kad laukdama atsakymo buvau sulaikiusi kvėpavimą. Sunkiai iškvėpusi nudelbiau akis į skreitą. Tik dabar atkreipiau dėmesį, kad ant mano rankų nebebuvo jokių įpjovimų, kažkas mane visiškai išgydė.

- Noriu jį pamatyti, - pasakiau ir vėl pamėginau pakilti iš lovos.

Bet Olivija vėl atsidūrė priešais mane ir sulaikiusi už pečių neleido pakilti.

- Bus geriau jei liksi čia, - pasakė bemaž įsakydama. - Matėjas tavęs dabar tikrai neįleis prie Rėjaus. Iš tiesų... prie tavo kambario yra paskirta sargyba.

Greitai prisiverčiau paslėpti savo rūpestį ir liūdesį, o vietą jiems užleido pyktis. Nejau jie tikrai manė galintys man kažką uždrausti? Ir tuo labiau, kad mane sulaikys keli sargybiniai?