Valdantysis Kraujas

5 skyrius /Apsisprendimas/

Likusią dienos dalį su Enolu praleidome blaškydamiesi po Agoridą. Senokai lankiausi šiame mieste, tad jis iš tiesų atrodė pasikeitęs, tačiau pagrindinis mūsų tikslas buvo tikrai ne spoksojimas į čia besilankančius žmones. Žvalgėmės tikėdamiesi pastebėti albas, nė kiek neabejojau, kad tarp šių žmonių jie greitai būtų išsiskyrę, tačiau taip pat suvokiau, kad tai prilygo adatos ieškojimui šieno kupetoje. Agoridas buvo nepaprastai didelis, ir visgi, kartais ir aklai vištai nukrisdavo grūdas...

Kylant aukštyn, miesto aukštai darėsi mažesni, tačiau žmonių vis tiek buvo pakankamai daug. Kad ir kiek svarsčiau, man piršosi tik viena mintis, kad albos čia yra dėl juodojo turgaus. Jiems kažko reikėjo iš šių prekeivių. Deja, nesiryžau spėlioti ko, nes čia galėjai įsigyti tokių dalykų, kurių egzistavimu būtum suabejojęs. Tačiau tai tikrai turėjo būti susiję su dabar karalystėse vykstančiu perversmu. Ką šis miestas turėjo tokio, kas galėjo Džoeliui padėti pasiekti jo tikslus?

Išsigandau, kai kažkas sučiupo mane už rankos. Jau norėjau prašalaitį apgaubti energijos burbulu, tačiau atsigręžusi išvydau Enolą. Prieš gerą valandą buvome išsiskyręs, norėdami apžiūrėti daugiau.

- Negaliu patekti į viršutinius aukštus, - pranešė man.

- Kodėl? Tik nesakyk, kad bandei prasmukti kaip paprastas žmogus, - susiraukiau.

Stebėjau, kaip draugas užverčia akis. Netikėtai šis jo gestas pasirodė labai juokingas, kadangi solidžiam vaikino įvaizdžiui visai netiko.

- Žinoma, kad ne, - sumurmėjo vos sukrutindamas lūpas. – Tačiau tuos aukštus gaubia kažkoks magnetinis tinklas, net būdamas nematomas negaliu pro jį praeiti. Niekas negali. Neveikia ir teleportacija... Atrodo, kad tas magnetinis laukas yra pilnaviduris.

- Manai, tai albų darbas?

- Ne, greičiau kažkokio mechanizmo. Galima patekti tik pro vartus. Ten, norintys praeiti žmonės, yra patikrinami ir tada vartų apsauga išjungiama, kol jie praeina. Prie įėjimo yra keista arka, spėju, kad ji kažkaip paveikia žmogų, galbūt jį įmagnetina, ir tuomet tas magnetinis laukas, jog nebeatmeta, galima be kliūčių įeiti vidun.

Susikeikiau mintyse. Tai viską komplikavo. Negalėjome būti tikri ar ta arka suveiktų, jei būtume nematomi... Vadinasi, vidun galėjome patekti tik eidami drauge su kokiais nors žmonėmis. Tai galbūt ir nebūtų sukėlę daug keblumų, tačiau tai reiškė, kad išeiti taip pat galėjome tik prie ko nors prisigretinę. O čia galėjo kilti sunkumų, jei staiga prireiktų greitai bėgti. Kadangi nežinojome, kaip tiksliai toji apsauga veikė, buvo pernelyg daug neatsakytų klausimų.

- Regis, miesto valdytojai tikri paranojikai... – burbtelėjau. – Bet man vis tiek reikės ten patekti – privalau sužinoti, ką rengia albos.

Enolas nepritardamas papurtė galvą. Stovėjome prisiglaudę prie vieno pastato ir atidžiai stebėjome vaikštinėjančius žmones. Vieni jų buvo pasidabinę ryškiaspalviais drabužiais ir atsipalaidavę vaikštinėjo gatvėmis, kiti – susivynioję į juodus skarmalus, neramiai šliaužiojo palei pastatų sienas.

- Jau vėlu, turėtume grįžti į viešbutį, - pasakė vaikinas. – Kurį laiką pasistengsiu stebėti šį praėjimą, galbūt pasiseks ir albos patys išeis.

Teko su tuo sutikti. Jau ir taip nemažai laiko paskyrėme bergždžioms paieškoms. Iš tiesų, po pokalbio su Čioru galėjau iš karto suskubti ir susimokėti jam už savo užsiprašytus dalykus, bet sąmoningai susikoncentravau ties kitais įvykiais. Nors ir norėjau gauti tuos sėkmės amuletus ir Altero ductus, tačiau nebuvau tikra ar tikrai esu pasirengusi įvykdyti tai, ko užsiprašė Čioru. Aš abejojau ir tai mane šiek tiek trikdė.