Valdantysis Kraujas

26 skyrius /Nepažinti vandenys/

Su Enolu sustojome krantinėje prie ant grindinio išraižyto 526 eilės numerio. Tokį pat numerį buvo užrašiusi ir Dena, tačiau ne iš karto susipratau, kokį laivą mačiau priešais save.

- Kas čia per daiktas? - sumurmėjau apžvelgdama virš vandens iškilusį metalinį kauburį.

- Manyčiau, kad tai povandeninis laivas, - išmintingai tarė palydovas.

Žinoma, aš žinojau kas yra povandeninis laivas ir netgi buvau kelis mačiusi, bet be jokios abejonės jie būdavo kur kas modernesni, nei čia matomas aprūdijęs skardos lakštas. O juk dabar net nesimatė viso laivo!

- Negaliu patikėti, kad ši kiužena bus mūsų bene vienintelė viltis, - tariau nė kiek neslėpdama savo nepasitenkinimo.

- Ei, prašyčiau neįžeidinėti "Vandenų karalienės", - pasigirdo džeržgiantis balsas už nugaros.

Prie mūsų priartėjo kažkoks vyriškis su nešuliu rankose. Jis vilkėjo neužsegtą juodą striukę, aplink kaklą buvo atsainiai apvyniotas šalikas su keliomis pradilusiomis skylėmis ir ant galvos užmaukšlinta megzta kepurė iš po kurios kyšojo tik nosis. Jis lyg niekur nieko nuspriegė nuorūką mums po kojomis ir pražygiavo pirmyn. Nepasinaudojęs ištiestu liepteliu ganėtinai vikriai nušoko nuo krantinės ant laivo ir ėmė knibinėtis prie kažkokios sklendės.

- Dovanokit, nenorėjom įžeisti, - pirmasis susizgribo Enolas. - Mes ieškom Kemo Haverlėjaus. Gal galėtumėte pasakyti, kur jį rasti?

Vyras kažką subambėjo po nosimi, tada pasidėjo savo nešulį ir abiem rankomis pamėgino išjudinti svirtį.

- Nelemtas metalo laužas... vėl užsikirto, - supratau kelis žodžius iš beriamos tirados.

Vyriškio batas skambiai atsitrenkė į metalinį mechanizmą ir svirtis sudžeržgusi atšoko. Jau ketinau pakartoti Enolo klausimą, bet apsmukėlis atsigręžė ir šiek tiek kilstelėjo kepurę. Iš po garbanotų plaukų kupetos pasirodė žalsvos akys.

- Tai sakot, kad ieškot Kemo. Ką gi, turbūt pavyko jį surasti daug greičiau nei tikėjotės, - kreivai nusišypsojo ir parodė ranka į save.

Tikėjausi, kad mano veidas nespinduliavo milžiniškos nuostabos, nes negalėjau patikėti, kad šis apskurėlis su vėjo nugairintu veidu ir apšepusiu smakru, buvo laivo kapitonas. Nors... Atsižvelgiant į laivo būklę, jie vienas kitam turbūt idealiai tiko.

- Čia pasiutusiai šalta, jei norit apie kažką pasikalbėti, tai prašom vidun.

Kemas greitai pačiupo nešulį ir atvožęs dangtį ėmė leistis žemyn. Su Enolu nebespėjome nė žodžio ištarti, o jo megzta kepurė jau buvo dingusi. Susižvalgiau su vaikinu ir nepatenkinta patraukiau paskui Haverlėjų. Nors nei laivas, nei kapitonas nepaliko gero pirmojo įspūdžio, negalėjau atsukti nugaros, tad nusekiau iš paskos.

Nusileidus stačiomis kopėčiomis atsidūriau tamsiame koridoriuje. Kadangi nuvargusi šviesa blyksėjo tik vienoje tunelio pusėje, patraukiau ten. Netrukus išgirdau bruzdesį ir pasiekiau nedidelę patalpą, kuri turbūt atstojo virtuvę, nes Kemas iš savo nešulio kraustė maisto produktus ant stalo. Šis jau buvo nusivilkęs lauko drabužius ir spėjęs įjungti radijo imtuvą.

- Nemanot, kad neprotinga vidun kviestis nepažįstamus žmones? - nejučia išsprūdo, kai sustojau tarpduryje.

Vyras tik dėbtelėjo į mus su Enolu ir apsisukęs ėmė kažko ieškoti spintelėje.

- Nori pasakyti, kad turėčiau bijoti smulkios mergiotės ir liauno ilgaplaukio? - paklausė neslėpdamas juoko balse. Jam akivaizdžiai nedarė įspūdžio, kad Enolas buvo effigy. - Be to, čia nelabai yra ką vogti. Nebent galite išnešti įrangą, kuri sveria po kelis šimtus kilogramų. Tai kokiu klausimu manęs ieškojot?