Valdantysis Kraujas

37 skyrius /Kitomis akimis/

Čia stūgaujantis vėjas buvo žiaurus. Šalta, šalta, šalta. Kai kurie gūsiai beveik išversdavo iš kojų, o kad taip nenutiktų, buvau priversta suleisti nagus į ką nors tvirto. Pasiekiau Sidabrinio rijiko viršūnę ir čia įsitaisiau. Miegantys kūnai vis dar buvo sustingę, nors dabar aiškiai mačiau jų susivijusias galūnes. Persipynęs vienas su kitu jie sudarė nepajudinamą luitą, tačiau visas ledas jau buvo ištirpęs. Tik melsvai balti kūnai dar nejudėjo.

Šalta. Šalta, šalta, šalta. Turėtų būti. Bet nebuvo. Į nuogą odą atsimušdavo snaigės, bet jos nei gėlė, nei kuteno. Keista, kad tokia plonytė oda buvo sunkiai pažeidžiama. Keista ir tai, kad sustingusi išsėdėjau vienoje vietoje kelias valandas, tačiau laiko tėkmės nejaučiau. Kažkas viduje vis dar vertė mane skaičiuoti, stebėti saulės pasikeitimo kampą, tačiau viskas plaukė pro šalį.

Netoliese lakstė laisvieji malum. Kai neliko juos saugojusio aptvaro, jie būtų išsilakstę bet kur, tačiau aš žinojau, kad jie privalo pasilikti čia. Jie vis dar buvo pasimetę, tad mano noras pasilikti ant kalno jiems sušvito it kelrodė žvaigždė.

Tupėjau sustingusi ant malum kalno, o saulė jau vakarėjo. Kažkas sukrutėjo po mano koja. Kitoje pusėje taip pat pasigirdo krebždėjimas. Kažkur tolumoje nuaidėjo gomurinis ūktelėjimas. Po oda vėl prabėgo tuntas šnabždesių. Naujų. Nauji protai nubudę atgydavo garsiau.

Pamažu galingas kalnas pradėjo byrėti. Vis didesnis ir didesnis šurmulys skambėjo galvoje, o aš nemokėjau jo nutildyti. Spengė ausyse.

"Bėgti". "Bėgti". "Ėsti".

Alkis. Jis buvo toks stiprus. Turėjau bėgti. Tik kur? Kas galėjo jį numalšinti? Šiltas... šiltas ir lakus... Čia šalta. Reikia ėsti.

Kalno viduryje didelė dalis malum beveik vienu metu nubudo ir išsirangė iš savo guolių. Kalnas tapo nebestabilus ir ėmė griūti. Smegau į juodą duobę. Mane prislėgė šimtai kūnų, bet gležnas kiautas buvo stipresnis nei atrodė. Kažkas spyrė man į nugarą, o kažkas lipo ant galvos. Pajutau aštrias adatėles susmingant į koją, o mano nagai perrėžė šoną. Daugybė įvairiausių leidžiamų garsų. Greitai visas kalnas virto vienu judančiu gniutulu.

Visi bandėme kopti aukštyn, bet tas kamuolys rijo pats save. Pamažu visa ta kunkuliuojanti gyvastis išsidriekė į šalis. Malum ėmė plisti tarsi išlietas vanduo. Kažkas bėgo, kažkas dar gulėjo sustingęs, o kažkas įsibrovė į gravių lauką. Kelios dešimtys malum pasileido prie milžinų. Nors jų nemačiau, tačiau jutau jų azartą, troškimą ir alkį. Jiems visai nerūpėjo nežinia kiek kartų už juos didesni priešai. Tik nežabotas alkis juos vedė į visišką pražūtį

Nors savo akimis jų nemačiau, bet jusles iš karto sužadino pralietas kraujas. Gravis be didelio vargo sutraiškė malum, mat šis bandė draskyti jo koją. Storas kailis trukdė pasiekti ir jiems nesisekė nagais ir dantimis kibtis į gravius, o šie, nors ir būdami nerangūs, lengvai knežino vieną po kito.

Pralietas kraujas visus įaudrino. Didesnė malum banga patraukė į laukus. Kažkieno mintys iškilo virš kitų, aiškiai ir garsiai rėkė apie žudantį alkį ir troškimą jį numalšinti. Visi iki vieno užsikrėtėme tuo pačiu.

Aš bėgau. Peršokau kelis malum, kurie buvo kur kas lėtesni. Ištįsęs kūnas pasirodė kaip niekad lankstus ir sukurtas nevaldomam bėgimui. Kurstėme vienas kitą gaivališkomis mintimis. Kiekvienas norėjome būti pirmesnis. Kiekvienas troško nugalėti. Aš turėjau įveikti gravį.

Nebeegzistavo baimės sąvoka. Neegzistavo niekas. Galva buvo pilna šurmuliuojančių balsų, bet visiškai tuščia. Mano pačios balsas ištirpo tarp tų kuždesių. Aš jaučiau alkį. Niekada gyvenime tokio nejaučiau. Man skaudėjo. Privalėjau tai numalšinti.