Pov * Niall
Žvelgiu į juodą žemę apgautą didžiausiais gėlių vainikais,kurie kelią man šiurpą.. aplinkoje girdžiu tik šnabždesius,bei skausmo aimanas iš giminių,bei draugų lūpų.
Mane apgaubia šiltos draugės rankos.Deja,aš nejaučiu nieko ir man nėra nuo to geriau.Aš sugniuždytas ir palūžęs.Draugai ir pažįstami vienas po kito eina link manęs ir pareiškia užuojautą,kuri man yra tik tušti žodžiai.Pažvelgiu į šoną ir sulaukiu paguodančių šypsenų per ašaras.Nusuku žvilgsnį ir trumpam užmerkiu akis.Netrukus išgirstu šauksmą.Greitai atmerkiu akis ir pažvelgiu tiesiai.Atsidūstu iš skausmo krūtinėje,kai pamatau Eliz mamą Džanet prisiglaudusią prie tamsios žemės...savo dukters kapo.Iš moters suvargusių akių trykšta ašaros,o jos vyras Stefan stengiasi atplėštį savo žmoną nuo kapo su skaudančia širdimi.Nebeišlaikau slėgio savo akyse ir netrukus mano žandais jau ritasi keletas ašarų.Greitai juodo švarko rankove jas nuvalau.
-Net ir stipriausi,kada nors palūžta.-'palietęs petį taria Zayn,o kiti vaikinai jam linkteli.Esu stiprus ir privalau tai ištverti.Netrukus nieko nesakęs pakylu nuo kėdės,bei nueinu link savo mašinos.Nieko nelaukęs įsėdu į ją ir užvedęs nudumiu link namų,kuriuose dabar būsiu vienas...su savo skausmu...liūdesiu..ir prisiminimais.
Pov*Ella
Pagaliau įlipu į lėktuvą,bei atsisėdu į savo vietą.Praėjo savaitė po Eliz mirties,o aš visdar jaučiu kaltę jog nedalyvavau laidutėvese.Deja,negalėjau ten atvykti,nes laikiau paskutinius egzaminus ir išties tai ne mano kaltė,tėvai nenorėjo man sutrukdyti ir šią baisią žinią,jog mano sesuo žuvo avarijoje pranešė po mano egzaminų.Kai jau ruošiausi švęsti išlaikymą sulaukiau to lemtingo skambučio,kuris sugriovė visus mano planus ir iškart nusipirkusi biletą iš New York'o skrendu į Londoną.Neturiu noro ten vykti,bet turiu padėti tėvams tai ištverti.Londone paskutinį kartą buvau prieš 3 metus,kai sesuo prilygtinai prašė atvykti jog supažindintu mane su savo vaikinu.Su Eliz nebuvome geros seserys,ji buvo už mane vyresnė 2 metais ir tikra mano priešingybė.Eliz buvo tarsi visuomenės dama,bijojo pokyčių ir naujovių,buvo rūpestinga ir rimta,visada visiem padėdavo ir buvo tikra idealistė.O aš...na aš esu aš,nebijau iššūkių,esu drąsi,savimi pasitikinti ir galbūt pasikėlusi,nesu gerutė ir tuo labiau idealistė.
Buvome priešingybės,bet tūrėjome kažkokį ryšį,o dabar aš likau viena.Visados maniau jog Eliz pirma ras vaikiną ( na taip ir buvo,susirado kažkokį blondinuką),susituoks ir susikurs šeimą,nes vien apie tai ir kalbėjo,o dabar nebeteks klausyti jos džiaugsmo,neteks išgirsti jog ji susituoks su blondinu,taps nėščia ir man nebus iš ko imti pavyzdžio,bei patarimų.Iš mano akių ištrykšta keletas ašarų,bet jas netrukus nuvalau.Viskas bus gerai aš ištversiu,tiesiog jaudinuosi dėl tėvų,juk Eliz buvo jų svajonių dukra ir visada buvo šalia jų.Bijau išvysti mamos skausmo kupinas akis,bei tėčio ašaras...bet labiausiai turbūt bijau jog mane įtikins likti Londone...
Pov*Niall
Įsuku su mašiną į niūrių ir skausmo pilną kiemą.Šiuose namuose nebėra džiaugsmo ir nebematau Eliz,kuri pažvelgdavo pro savo langą vos man atvykus.Atsidūstu ir išlipu iš mašinos,bei užtrenkiu dureles.Jau visą savaitę kiekvieną dieną atvažiuoju pas Džanet ir Stefaną,nes jie patys to prašė.Tikrai čia nevykčiau jei ne Džanet skausmo ašaros.Prieinu prie durų ir ruošiuosi į jas belsti,bet prisiminu jog man jų niekas neatvers.Palenkiu rankeną ir užeinu į namus.
Apsižvalgau aplink ir nepamatęs nei vienos gyvos dvasios įžengiu į svetainę.Nustembu atsisukęs ir pamatęs merginą ilgais rudais plaukais nusisukusią ir įdėmiai žvelgiančią pro langą.
Kas ji?
